Lėtas skubėjimas pas Domą

Rimantas Marčėnas daugeliui pažįstamas kaip istorikas, mokslų daktaras, būtent istorijos specialistas. Tačiau pats rašytojas pripažįsta, kad ne vien istorijos mūza Klėja yra jo įkvėpimo šaltinis. Jis pastaruoju metu sulaukia nemažai dėmesio. Naujausia knyga jau buvo aptarta Rašytojų sąjungos organizuotoje prozos savaitėje.

Oksimoroniškas junginys "lėtas skubėjimas" (romanas "Lėtas skubėjimas pas Domą") suplaka gana keistą, kontrastišką žodžių jungtį. Tačiau, turint galvoje šiuolaikinės literatūros siekius, toks pavadinimas neatrodo nei per daug įmantrus, nei per daug šokiruojantis. Susiplaka prieštaringa laiko slinktis: skubėjimas ir lėtas laiko slinkimas, savotiškas jo sustabdymas, numarinimas. Ši opozicija skleidžiasi pasakojimo eigoje: dabartyje vykstantis veiksmas stabdomas, jį nutraukia praeities detalės ir momentai, prisiminimai ir patirtys, nuolat besibraunantys į pasakotojo sąmonę, ardantys vientisą tikrovės paveikslą, dėliojantys pasakojimą tarsi suaižytą veidrodį. Tačiau šis romanas tikrai nėra modernaus, kitaip dar vadinamo suskaidyto "aš", pasaulio vizija. Veiksmo liniją, nors ir suskaidytą į fragmentus, galima nesunkiai atkurti. Viena pasakojimo ašis - kelionės pas sužeistą draugą motyvas. Kelionės motyvas literatūroje dažnai siejamas su dvasiniu veiksmu, patyrimu ar išgyvenimu, verčiančiu sutelkti dėmesį į vidinį pasakotojo pasaulį, atverti intymias jausenas. Ar iš tiesų taip esti Marčėno romane? Apie ką šis romanas? Ar lengva nusakyti jo pobūdį?

Knygos viršelyje anonsuojama, kad, "norint sužinoti visą tiesą apie vyrą, reikia pasiteirauti Moters ir Vyno, Aukso ir Kardo, Laimės ir Nelaimės..." Tad kokią tiesą apie vyrą bando mums atskleisti autorius? Ar tai pasakojimas apie studentiškų metų gaivališką, jokių kompleksų ir įsipareigojimų nevaržomą būtį, paskutinis bandymas sugrąžinti negailestingai laiko pasiglemžtą praeitį? Ar nuasmeninta gyvenimo slinktis, kurioje daug nublankusių veidų ir nė vieno tikro, šilto ir savo žmogaus? Gal šioje egzistencinėje tuštumoje svarbus tik "aš" išgryninimas, savo veido paieškos, nes stabarėjančiame ir pilkėjančiame masės sraute nyksta visos dvasinės pastangos? Daug klausimų kelia ir istorinės detalės; kokia jų reikšmė šiame dylančių detalių ir blankančių žmonių sraute? Žaslių traukinio katastrofa, drastiškas Kalantos aktas - ar tai tik žaidimas atpažįstamomis detalėmis, tam tikrų ženklų dėliojimas, ar kontekstinės tam tikro laikmečio nuorodos?

Šis romanas - apie viską ir kartu apie nieką. Apie gyvenimą, klystkelius, studentiškus "pasičiudijimus", smegduobes, kurios netikėtai atsiverdavo klaidžiojant painiam sovietmečio labirinte. Visuose šiuose klystkeliuose ir išryškėja pasakotojo veidas, šiek tiek ironiškas, savikritiškas, be skrupulų gvildenantis intymių akimirkų pojūčius. Išgyvenimų gelmės lyg ir nėra, yra tik gilyn į kūną besiskverbiantis žvilgsnis, savikritiškas pasišaipymas iš savęs ir kitų, sustojusių kažkur gyvenimo kryžkelėse, panirusių į gyvenimo dulkes, smulkmenas, banalybes. Kūniškų dalykų, malonumo akcentavimas, savo jaunystės galių sureikšminimas, kitaip dar vadinamas "emocinio pasikrovimo ritualas", yra pagrindinis judėjimo variklis. Kantas, "dvasinį žmonių artumą iškėlęs į padebesius, o fiziniam neteikdamas bent kiek didesnės reikšmės", mąsto ir jaučia (taip atrodo pasakotojui) kaip pasigailėjimo vertas, nieko nepajėgiantis senis. Be šio kūniškumo šėlsmo, jaunystės gaivališkumo įsiveržimo ir neįmanoma išlikti kūną ir dvasią stingdančios civilizacijos gniaužtuose. Būtent tokį erotizuotą gaivališkumo proveržį jaučiame S. Gedos poezijoje. Tačiau išbudintam kūniškumui vis dėlto pritrūksta dvasinės gelmės, stinga išgrynintų, kritiniais momentais užčiuoptų būties pojūčių. Todėl savęs paieškos ir išbandymai užsisklendžia tik banalėjančių, rutina virstančių veiksmų lauke.

Istoriniai ženklai realybės kontekste, tose esamybės dulkėse, iškyla kaip tikrosios egzistencijos nuorodos. Bet jie neanalizuojami, neaukštinami, neidealizuojami. Jie tiesiog esti mūsų gyvenime kaip tikrosios egzistencijos, tikrosios būties momentai, nušvitimai. Gal tokie jie ir turi išlikti - be idealizuoto vertinimo, jų pervertinimo, be uždangstytų, nutildytų žodžių, be melo ir užtamsinimų. Tokia yra šiandienos istorijos pamoka - be didaktinio požiūrio, noro aiškinti, tiesmukai įrodinėti. Tereikia rodyti, viską rodyti taip, kaip yra, ir leisti patiems tai suvokti ir išsiaiškinti.