Lėlytė

Kol pervertinėjau knygas bibliotekos lentynoje, mano akys „užkliuvo“ už gana patrauklaus viršelio: tamsoje sėdi susimąstęs vyras. Kazio Paulausko, knygos autoriaus, vardas ir pavardė nebuvo girdėti, o istorijos pavadinimas „Lėlytė“ suintrigavo. Ką viršelyje pavaizduotas vyras turi bendro su pavadinimu? Nusprendžiau romaną parsinešti namo. Pradėjusi skaityti, dar kartą įsitikinau, kad negalima apie knygą spręsti iš jos viršelio.

Aurimas Želvys, ką tik baigęs universitetą ir tapęs astronomu, atvyksta mokytojauti į nedidelį miestelį, kurio pavadinimas - Vizbarai. Kaip ir galima tikėtis, Aurimas užmezga artimus santykius su mokytoja, vėliau pasirodo, jog juos sieja tik lova, permiega su viena savo auklėtine, įsimyli klasės pirmūnę Jolantą.

Knyga skaitosi lenvai, sakiniai nesudėtingi, o siužetas paprastas. Visas romanas persmelktas mistikos: Aurimo jausmas, kad dalį išgyvenimų patyrė anksčiau, sapnai, vaiduokliai, šmėklos, kunigo sąsiuvinys ir amuletas nuo piktų dvasių. Galbūt dėl tų sapaliojimų apie antgamtiškus dalykus man ši knyga ir pasirodė neverta dėmesio. Neneigsiu, kad romane daug aistros, tikros meilės ieškojimų, tačiau tai išreikšta gan banaliai.

O kuo pavadinimas susijęs su knyga? Atsakymas labai paprastas: Lėlytė – Aurimo pravardė, kurią davė mokinės, apkerėtos jauno mokytojo grožio.

Viską būtų galima atleisti ir sukandus dantis sakyti, kad knyga visai nieko, jei nebūtų skaitytoją „užmušančios“ pabaigos, kuri man pasirodė juokinga, nes priminė pasakas, kurių pabaigas vainikuoja: „ilgai ir laimingai jie gyveno“.               

Išvados: nieko neprarasite neperskaitę.