Lakštingalų liežuvėliai

Tai jau šeštoji skandalingai pagarsėjusio poeto knyga su paantrašte „Lietuviški haikai“. Tie, kurie mano, kad autorius joje taškysis krauju, rašalu, alkoholiu ir sperma, smarkiai klysta.

Tai stebėtinai lyriška, santūri poezija, nors tiksliau ją būtų galima pavadinti miniatiūromis, labai trumpais eilėraščiais apie mirtį, gyvenimą ir meilę. Žaidžiama prasmėmis, žodžių reikšmėmis, vyrauja paprasti žodžiai ir išmoningai suderintos pauzės. Poezijoje nėra jokių pašalinių skambesių. Tiesa, kartais lazda perlenkiama, ir eilėraštis virsta tyla, negroja. Kartais per daug patetikos arba savigyros, tačiau knyga mane maloniai nustebino.

Knygos pavadinimą kuklumu tikrai nesergantis autorius aiškina taip: „Girdėjau, kad senovės Kinijos imperatoriai valgydavo lakštingalų liežuvėlius. Tai buvo ypatingas, tik imperatoriams skirtas patiekalas. Gerbdamas ir mylėdamas savo skaitytojus, pateikiu jiems savuosius, lietuviškus „Lakštingalų liežuvėlius“. Hmmm...