Kurtizanių spindesys ir skurdas

Ak, Paryžius, Paryžius! Kontrastų ir priešybių miestas. Toks jis atrodė Onorė De Balzakui, tokiu liko ir šiandien. Aristokratų miestas. Spindesio miestas. Operos miestas. Meilės miestas. Ir šalia - kurtizanės ir „žiurkės“, skurdas ir purvas, girtos dainos ir neapykanta. Slaptoji policija ir dar slaptesnės aistros. Visos Paryžiaus spalvos.

„Kurtizanių spindesys ir skurdas“ - romanų ir apsakymų ciklo „Žmogiškoji komedija“ dalis. Onorė de Balzakas garsėjo savo darbštumu ir atsidavimu literatūrai. Rašydavo, nepaisant nieko, po 10-14 valandų per parą. Vien „Žmogiškosios komedijos“ ciklą sudaro per 130 kūrinių, visus juos jungia pasikartojantys veikėjai - jų suskaičiuota per 2 tūkstančius.

Kritikai nėra linkę pernelyg liaupsinti šio romano, vadina jį nevienalyčiu - Balzakas čia blaškosi tarp romantizmo, vyravusio literatūroje XIX-o amžiaus pradžioje ir ką tik užgimusio realizmo, skatinusio aprašinėti viską „taip, kaip yra“, pernelyg nepasineriant į fantazijų pasaulį. Todėl pasakotojo pozicija šiame romane neturėtų stebinti - nors aprašomi itin skaudūs dalykai, šis dažniausiai išlieka nepajudinamas it uola, akylai stebintis viską, kas vyksta, tačiau retai prisiimantis poziciją, nepalaikantis nė vienos iš pusių. Tik kartais it ugnikalnis prasiveržia ditirambai meilei - tai vienintelei, nepakartojamai, nuostabiai. Tai meilei, kuria apdovanoti gali tik kurtizanė, pabuvojusi pačiame dugne.

Romane pasakojama jauno poeto Liusjeno de Riubamprė, jo globėjo, demoniškojo Votreno ir kurtizanės Esteros Van Gobsek istorija. Mergina, karštai pamilusi Liusjeną, yra pasiryžusi viskam vardan savo mylimojo. Votrenas be jokios sąžinės graužaties šiuo „viskuo“ pasinaudoja. Kol prasiskolinęs Liusjenas mėgina prasibrauti į geriausius Paryžiaus aukštuomenės salonus ir sužvejoti geriausią nuotaką, Estera yra priverčiama slapstytis. Tik naktimis jai leidžiama palikti savo ankštą butuką - tačiau net ir šios priemonės negelbsti. Vieną naktį ją pastebi turtingasis bankininkas, baronas de Nusingenas. Estera yra įpainiojama į velnišką planą, galiausiai ją pražudžiusį.

Tačiau šie keli sakiniai, atskleidžiantys romano turinį, nepasako apie jį beveik nieko - beveik devyniuose šimtuose puslapių yra begalės siužetinių linijų. Aprašyta romantinė Esteros ir Liusjeno istorija yra be jokios abejonės žavi, tačiau ne ji labiausiai rūpėjo rašytojui ir ne jos dėka šis romanas yra vertinimas.

Žymiai svarbesni yra santykiai, susiklostę tarp Liusjeno ir Votreno. Kaip ir visur, kai pagrindiniais veikėjais yra pasirinkti du vyrai, čia bandoma įžvelgti homoseksualinių poteksčių. Tačiau šį kartą jų, atrodo, nėra. Vietoj jų yra šėtono įsikūnijimas ir jaunuolis, pardavęs savo sielą. Liusjeno elgesys yra iš tikrųjų stebinantis. Negi iš tikrųjų įmanoma užmerkti akis prieš šalia esantį blogį, nepastebėti, kaip diena iš dienos nyksta žmogus, mylintis tave ir, atrodo, mylimas. Vardan ko? Liusjeno ir Esteros meilė knygoje „pristatoma“ kaip abipusė, tačiau dažnai tuo sunku patikėti.

Tačiau palikime ramybėje meiles-seiles. Tai, kas iš tikrųjų vertinga šiame romane - nuodugniai ištyrinėtas visuomenės dugno - atleiskite už kalambūrą - gyvenimas. Balzakas, rašydamas šį romaną, iš tikrųjų rėmėsi policijos archyvais, be to, jo aprašomi nusikaltėliai kalba autentišku savo sluoksnio žargonu. Toks literatūrinės kalbos „nusižeminimas“ nieko nestebina šiandien, tačiau prieš beveik 200 metų šis žingsnis buvo palaikytas novatorišku. Taigi, jei Jūsų negąsdina gan solidi knygos apimtis ir nelinksmas jos turinys, kviečiu susipažinti su XIX-ojo amžiaus Paryžiaus skurdu. Gyvenimas juk gali būti ir toks - tiesiog juodas.