Kūlgrinda

XV a. Lietuva. Kažkur netoli Šventosios. Turtingo pono dvare sumaištis – jojo dukra iškeliauja į Šventąją kartu su grūdų vežimais. Regis, nieko dėta išpuikusios mergaitės užgaida. Anaiptol, ji drąsi, ryžtinga, stipri ir pasitikinti savo jėgomis. Jos tikslas – Klaipėda. Toks pirmasis skyrius: jokios ryškesnės istorinės asmenybės, nė žodžio apie kūlgrindą ar baltiškąjį tikėjimą.

Trumpai supažindinama su kiekvienu veikėju, nusakomi jo tikslai ir charakteriai. Veiksmas teka nuosekliai ir neužskubančiai, regis taip ir turėtų būti. Pagaliau pasirodo Stanislovas Būga – pagrindinis romano herojus. Jaunas, ryžtingas, užsispyręs ir dar nesuradęs tikrųjų savo norų. Krikštytas. Būga paskiriamas Vorūnės pilininku. Tai lemtingas žingsnis romane, tik tada, pabendravęs su vietiniais kariais, jis supranta koks jo tikslas – jūra. Būga nėra matęs jūros, jis ją perdėm idealizuoja, aukština ir šviesią Lietuvos ateitį mato tik atgavus išėjimą į jūrą.

Romane vaizduojamas Lietuvių persilaužimas, nors jis tiesmukiškai neminimas, lietuviai pamažėl krikštijasi, vieni tampa naujojo Dievo tarnais, kiti smerkia jį ir jo šalininkus. Toks buvo Būgos brolis. Stambus, tvirtas, griežtos rankos žmogus. Draudęs bet kokius religinius santykius su broliu savo sūnui. Jis nieku gyvu nepripažino naujojo tikėjimo, vadino jį bailių tikėjimu, smerkė. Panašiai elgėsi ir visi Vorūnės pilies kariai. Taip visi romano veikiantieji susiskirstė tarsi į dvi grupes, tačiau atviros kovos tarp jų nematyti, ji subtili ir gerai pasverta.

Kaip ir daugelis XX a. Lietuvių romanų, taip ir “Kūlgrinda” negali apsieiti be meilės, buities scenų. Jų kūrinyje gausu, tačiau jos įkomponuotos subtiliai ir taip, lyg jų net nepastebi. Romane gausu ir kitų prieštaringų asmenybių, kiekviena jų su savais siekiais ir užmačiomis, neslėpsiu – būna vietų, jog susimaišęs pasijunti lyg Meksikietiškame seriale, kur pinklės dengia pinkles, kur melas žudo tiesą.

Ar Būgai pavyko pasiekti jūra? Taip. Jis, nepabūgęs aplinkinių pasyvumo, rizikuodamas savo šeimos herbu, vis tik užima Klaipėdą. Lengvai ją užėmęs, dar lengviau praranda. Netrukus herojus tampa taikiniu, jį persekioja visi – kas medžioja dėl išpirkos, kas dėl to, jog šis stojo skersai jų savanaudiško kelio.

Romane keletas kovos scenų, neveltui visos jos vyksta greta kūlgrindos, Melnos kalvose. Lietuviai, atakuodami kryžiuočius, visad turi atsitraukimo variantą – kūlgrindą. Vieną dieną per ją skuba atsitraukiantys kariai, kitą kartą neša sužeistuosius, o trečią veda surištus priešininkus. Paslaptis paprasta, niekas kitas apart žemaičių nerastų kelio kūlgrinda.

Romano baigiamoji scena: Būgos troškimas dėl Lietuvos išėjimo į atvirą jūrą įgyvendintas, jo pasiryžimas labiau mylėti jūrą, o ne savo žmoną su jūdviejų kūdikiu ant rankų buvo jam lemtingas. Tai, ko jis labiausiai norėjo, jį ir pražudė. Fenomenalu, Būgos palaikus nešė kūlgrinda... į Žemaitijos širdį... į Melnos kalvas. Nuo jūros. Jam ten nebebuvo ką veikti.

Visko yra Melnos kalvose, tik labai po mažai – vandens lašas, žuvies ikras, eglės spyglys, rami žmogaus mintelė...

Romaną siūlau kiekvienam, kuris domisi senąją baltiškąja kultūra, kuris žino, kam žmonės globojo žalčius ir kodėl negesdavo ugnis. Kurie pakėlę akis į dangų mato ne blyškią saulę, o senojo tikėjimo dvelksmą ir girdi dundesį iš Sotvaro dvaro.

P.S. Kūlgrinda - tai slaptas, akmenimis grįstas kelias po vandeniu, per pelkę ar ežerą, į pilį. Kūlgrinda laikoma ir įšventinimo (iniciacijos) keliu.