Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kita vertus...

Kita vertus... Lietuvoje jau turime bene visas svarbiausias išeivijos autorių – Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės, Vytauto Kavolio, Rimvydo Šilbajorio, Broniaus Vaškelio, Ilonos Gražytės-Maziliauskienės – akademinių tyrinėjimų knygas. O štai ir ilgokai laukta Violetos Kelertienės, Ilinojaus universiteto Lituanistinių studijų centro vadovės, literatūrinių straipsnių rinktinė „Kita vertus...“. Šiandien išeivijos autorių veikalai – nebe egzotika, nebe „uždraustas vaisius“: tas intelektualinis turtas iš Paryžiaus, Čikagos, Monrealio, rodos, vis natūraliau įsilieja į mūsų gyvenimą ir mokslo darbus. Imkit, skaitykit, permanykit...

Profesorė V. Kelertienė daug metų dėstė jauniesiems, rašė, redagavo, gilinosi į literatūros problemas – sukaupė ir patirties, ir išminties. Ko tikimės iš jos knygos? Turbūt labiausiai to, ką ji pati pasako veikalo pavadinimu ir ką vis akcentuoja savo tekstuose, – būtent žiūros bei vertinimo „iš šalies“ kitoniškumo, mokslinio naujumo.

Knygoje – aštuoniolika analitinių straipsnių (daugeliui visai tiktų mini studijos apibūdinimas), rašytų 1979–2004 metais ir publikuotų „Metmenyse“, „Aiduose“, „Akiračiuose“ bei kitur. Kai kurie tekstai mūsų skaityti ir Lietuvos pe¬riodikoje ar girdėti kaip konferencijų pranešimai, jie jau nesyk cituoti įvairiuose mokslo darbuose ar kitaip funkcionuoja mokslinėje apyvartoje, – taigi skaitytojui nebėra atradimai, bet, surinkti vienon vieton ir sumaniai sugrupuoti, jie daro išsamų, konceptualų autorės literatūrinių interesų ir nuveiktų darbų įspūdį. Visumą gražiai papildo šeši tekstai, rašyti ang¬lų kalba ir lietuvių literatūrą prieš kurį laiką pristatę kitakalbiams skaitytojams (pateikiami jų vertimai).

V. Kelertienės nagrinėjimų diapazonas platus – nuo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių autorių kūrybos iki naujausių laikų literatūros, kitaip sakant, nuo Žemaitės iki Valdo Papievio. Tyrinėjama ir lietuvių išeivijos literatūra (M. Katiliškio, K. Ostrausko kūryba, reikliai nūdieniškai pervertinamas šeštojo dešimtmečio žurnalas „Literatūros lankai“), bet didžioje knygos dalyje autorės žvilgsnis vis dėlto nukreiptas į Lietuvą, į jos grožinę prozą bei prozininkus. V. Kelertienė – kompetentinga ir patyrusi prozos tyrinėtoja. Literatūrologė ar literatūros kritikė? Šitai, rodosi, ne taip svarbu. Daugybė nuorodų į teorinius šaltinius ir mokslinis argumentų bei sprendimų pagrindas derinama su skvarbiu, intuityviu analitiškumu. Kaip tikra profesionalė V. Kelertienė pagarbiai vertina savo darbo „instrumentarijų“– metodologinius pagrindus: išbando ir rekomenduoja kitiems naujus tyrimo bei vertinimo kriterijus, skatina profesinio atsinaujinimo galimybes, būtiną vadavimąsi iš vertinimų trafaretiškumo bei konservatyvumo.

Kokia metodika grindžiami pačios autorės straipsniai? Pirmiausia – feministinis požiūris į literatūrą. V. Kelertienė buvo viena iš feministinės kritikos propaguotojų Lietuvoje, sudominusi šia nauja literatūros tyrinėjimo galimybe, sulaukusi pasekėjų bei mokinių ir savaip inspiravusi net keleto rimtų studijinių darbų pasirodymą. Jos knygoje pateikiamos tikrai vaisingos ir galinčios būti pavyzdinės feministinės kritikos atodangos: analizuojami moterų paveikslai moterų prozoje ir iškeliamas kitoks moters traktavimas vyrų kūriniuose. Klasikinėje literatūroje išryškinami du lietuviams būdingi ir priimtini moters elgesio stereotipai – motinos (madonos) ir aukos. Pasitelkus dar ir psichoanalitinį požiūrį, pateikiama gana netikėta garsiosios A. Vienuolio „Paskenduolės“ traktuotė: čia, anot tyrinėtojos, empatija tėra tariama, o iš tiesų dominuoja standartinė vyriška motinystę idealizuojanti nuostata.

Nauja, savalaikė ir, rodos, ne mažiau veiksminga yra autorės pasitelkta postkolonializmo teorija. Ji leidžia suvokti esminius sovietinės okupacijos metų žmonių psichikos pokyčius, išryškėjusius atgavus nepriklausomybę. Laisvė, atsivėrimas pasauliui atidengė daug neįprastų problemų. Būtent postkolonijinė koncepcija, turinti savitą „raktą“ naujam identitetui tirti, gali padėti aptariant specifinę virsmo metų literatūros problematiką: „Postkolonijinis žmogus yra narcizas, kupinas agresyvumo ir žiaurumo. (...) Jam atrodo, kad pasaulis per ilgai jį ignoravo ir kad dabar jis gali už viską atsigriebti“ (p. 210–211). Remdamasi šituo metodu, V. Kelertienė pastarųjų dešimtmečių prozos kūriniuose išryškina daug homo sovieticus, homo neolituanicus ypatumų Ir netgi teigia, kad, žvelgiant „iš šalies“, daug aiškiau suvokiami kai kurie Lietuvoje vykę ir vykstantys procesai bei jų suformuota patirtis.

Istorinio laiko pokyčiai, socialiniai pokyčiai, literatūros pokyčiai yra labiausiai šią tyrinėtoją dominančios temos. Ji nuodugniai nagrinėja pasirinktą problemą netgi nedidelėje studijėlėje: paima kelis įvairių epochų skirtingų autorių kūrinius, juos gretina ir aptaria pasirinktu metodu, kartu atsiremia į platų Vakarų literatūros kontekstą ir siekia netradicinių atodangų bei savito apibendrinimo. Nagrinėdama specifinius grožinės prozos savumus (pasakotojo vaidmenį, pasakojimą pirmu asmeniu, charakterius ir pan.), akivaizdžiai išryškina lietuvių prozos kaitą, augimą, modernėjimą. Pasirinktas kelias kartais, rodos, gana rizikingas (pavyzdžiui, M. Katiliškio romano gretinimas su Homero „Iliada“), bet autorė su tuo sėkmingai susidoroja, pateikia netikėtų įžvalgų, reikšmingų išvadų. Atrodo, autorė tiesiog organiškai nepakenčia nusistovėjusių tiesų, tad ryžtingai veržiasi į naujas sampratas. Nesyk tai išties įdomūs atradimai, apverčiantys seną požiūrį. Tikrai įspūdingas, bent jau šią recenziją rašančiajai, pasirodė gamtos ir kultūros opoziciją lietuvio sąmonėje gvildenantis straipsnis, analizuojantis V. Krėvės, A. Vienuolio, I. Šeiniaus, A. Vaičiulaičio kūrinius ir koreguojantis tradicinį požiūrį į lietuvių meilę gamtai, parodantis moterų ir vyrų santykio su gamta kitoniškumą bei atskleidžiantis gamtos ir kultūros vertybių sankryžos painumą, net tam tikrą pragaištingumą.

Imponuoja autorės atida mūsų klasikinei literatūrai, jos noras suvokti būdinguosius tautinio tapatumo bruožus. Tikrą pagarbą kelia tyrinėtojos pastangos su lietuvių literatūra supažindinti kitataučius, pateikti glaustą jiems nepažįstamo krašto – Lietuvos istorinę, politinę, kultūrinę apžvalgą, sudominti mūsų literatūros savitumu, kitoniškumu.

Bet labiausiai V. Kelertienės dėmesį traukia ne nuosaiki tradicinė kūryba, o sunkiai išreiškiamus šiuolaikinio gyvenimo bei šiuolaikinio žmogaus ypatumus narpliojanti dabarties proza, jos sudėtinga problematika ir raiška. Tam skirti straipsniai apie Vilniaus vaizdinį net kelių autorių kūryboje, apie Sąjūdžio metų išlaisvėti pakilusią prozą („Apyaušrio metafizika“), apie lietuvių „postkolonialų“ susidūrimo su Europa dvasinės patirties vaizdavimą... Čia pokyčių tyrėja labiausiai jaučiasi savo stichijoje. Tad nenuostabu, kad daugiausia dėmesio ji sutelkia į išskirtinai savitą, racionaliu mąstymu grindžiamą ir gerokai modernesnę bei radikalesnę nei kitų autorių Ričardo Gavelio kūrybą. Jos avangardiškumas – groteskiškas, sukonstruotas pasaulis, mistifikacijos ir provokacijos, universali problematika, aštri kolonijinės ir postkolonijinės tikrovės kritika, – tyrinėtojos nuomone, dar kaip reikiant Lietuvoje neįvertintas, tebelaukia tikro pripažinimo. Net keli vėlesniųjų metų V. Kelertienės straipsniai yra skirti R. Gavelio prozai, kuriai sėkmingai pritaikoma postkolonijinės teorijos metodika, konkrečiai – binarinės priešingybės (metropolijos ir periferijos, kolonizatoriaus ir kolonizuojamojo, pranašumo ir menkumo bei kitokie ryšiai). Tyrinėtoja formuluoja ne vieną įdomią įžvalgą, į kurias jau negalės neatsižvelgti būsimi šio prozininko kūrybos nagrinėtojai. Kaip antai: R. Gaveliui netinka „magiškojo realizmo“ etiketė; jo mėgstami žanrai „artimi siaubo romanams, balansuojantiems ant mokslinės fantastikos ir fantazijos ribos“ (p. 244), „jo kūriniai yra apvalantys pačia geriausia to žodžio prasme“ (p. 250).

Ne mažiau svarūs nei R. Gavelio prozos tyrinėjimai yra bendresnio pobūdžio straipsniai apie cenzūros ir kūrėjo santykius sovietinės okupacijos laikotarpiu. Kūrėjo nepaklusimas valdžios prievartai ir kontrolei, sugebėjimas tai apeiti ir netiesiogiu būdu, „slapta kalba“ reikšti savo tiesą – jokia naujiena mums, anos epochos žmonėms. Bet V. Kelertienė turbūt pirmoji šį fenomeną – t.y. sugebėjimą pasakyti tai, ko neleidžiama pasakyti, – iškėlė kaip mokslinio tyrimo objektą. Ne tik pakomentavo, parodė konkrečių užšifravimo pavyzdžių, bet ir klasifikavo svarbesnius būdus, apibendrino ir paskelbė reikšmingų išvadų: ezopinė kalba buvo kultivuota kartu su meninės raiškos ieškojimais bei modernios literatūrinės technikos įvaldymu; rašytojai ir skaitytojai, vieni kitus suprasdami, buvo tarsi susivieniję prieš cenzūrą. Reikšminga buvo tai, kad kūrybai nepalankiomis aplinkybėmis „rašytojai vis dėlto sugebėjo kelti esamas problemas ir netiesiogiai diskutuoti pačiais svarbiausiais kultūriniais ir socialiniais visuomenės klausimais“ (p. 133). Džiugu, kad tokią išvadą paskelbia tyrinėtoja, žvelgianti „iš šalies“, taigi esanti nešališkesnė, objektyvesnė. Bet autorės dekodavimo pastangos (straipsnyje „Įvadas knygai „Come into My Time“) vis dėlto nekelia tokio džiugaus pritarimo: tikrųjų prasmių ieškojimas kartais čia pateikiamas pernelyg tiesmukai ir ne visada priimtinas: juk analizuojamos anaiptol ne pasakėčios. Poetiškas stilius, metaforų kalba (pvz., R. Granausko fantasmagoriškoji vizija „Raudoni miškai“) – tai vienas iš anuometinio prasmės užkodavimo būdų, bet tai nebuvo alegorinis vaizdavimas, o tarsi pati subtiliausia kenčiančios širdies kalba. Poetinė proza tyrinėtojai, matyt, yra svetimesnė nei racionali R. Gavelio kūryba. Sunku pasakyti, gal kai kuriais atvejais esama ir vertėjo kaltės (minimo straipsnio vertimas nėra be priekaištų: antai aptariama tarybinė tikrovė ir – „slaptosios policijos (?!) tardytojas“, p. 156, 158, kalbama apie kaimiečio galvoseną ir – „skersti kumelę“, p. 149).

Žinoma, tai smulkmenos. Tai tėra absoliutumo troškimas skaitant gerą ir vertingą darbą.

Atskirai reikia pakalbėti apie V. Kelertienės paskatas skaitytojams, kurie tikriausiai yra įsivaizduojami kaip lietuvių literatūros esami ir būsimi tyrėjai, kaip naujo tipo literatūrologai ir kritikai. Kviesdama į akademinį diskursą, autorė ragina diskutuoti. Mėgsta skaitytoją aktyvinti klausiamaisiais sakiniais, kartais jų pažeria net kelis išsyk: „Kaip tai paaiškinti?“, „Bet ką tai reiškia iš tikrųjų?“, „Kodėl?“ (Ne vienas straipsnis ir baigiamas klaustuku.) Dėmesį traukia ir provokuoja išradingai sugalvotos straipsnių antraštės: „Mamatė – lietuviška ponia Bovari?“, „Lengvai pučia keturi vėjai lietuvių literatūrologijoje“ ir panašios. Kartais grakščiai ironizuojama. Bet visuose tekstuose daug nuoširdaus rūpinimosi: „Kokio feminizmo reikėtų Lietuvai?“, „Kokios literatūros istorijos šiandien reikėtų?“, „Dar mažai ištirtas R. Gavelis“, „Būtinai reikia solidžios studijos apie sovietinės cenzūros apėjimo būdus“...

Naujų idėjų propaguotoja, naujų vėjų šauklė, trokštanti naujesnių požiūrių ir analizės būdų atsiradimo, literatūros traktavimo naujos metodikos suklestėjimo, ji – ir pedagogė, kuriai rūpi geras ryšys su adresatu ir ugdymo tikslai. Ji nesusilaiko nuo patarimų (nors ir žaismingų). Ragina nusikratyti pasenusio sovietinio mąstymo. Tiesa, savo nuomonės niekad neabsoliutina ir, pristatydama naujas Vakarų literatūros kryptis bei mokyklas, išmintingai perspėja: „Ne viskas, o gal net labai mažai kas yra perkeltina ar įmanoma perkelti“.

Įdomi ši Vakarų intelektualės knyga. Ir neabejotinai labai reikalinga. Saulius Žukas, knygą pristatydamas, sako: „intriguojanti“. Galima sakyti ir kitaip: sugestijuojanti, spinduliuojanti; tai suinteresuoto, mylinčio ir gera linkinčio žmogaus rašymas, dosnia ranka besidalijant savo žinių ir patirties branduoliais.
Dalia Striogaitė
2006-05-21
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 310
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą