Ketvirtasis Kenedis

Vos tik rašytojo reputacija pranoksta patį rašytoją, visos jo knygos paprastiems mirtingiesiems tampa šedevrais. Visai nesvarbu, ar nauja knyga pateks tarp skaitomiausių „New York Times“ bestselerių, ji tikrai bus skaitoma ir garbinama. Mario Puzo kelią į šlovę atrado parašydamas „Krikštatėvį“, kurį jis parašė 1969-ais metais. Kūrinys „Ketvirtasis Kenedis“ parašytas kur kas vėliau. Nepaisant to, nuo 1969-ųjų kiekviena naujai pasirodžiusi Mario Puzo knyga sutinkama fanfaromis. Negana to, Mario Puzo laikomas tikru mafijos specialistu.

Knygos „Ketvirtasis Kenedis“ centre — valdžios sąvoka. Absoliutinės valdžios. Valdžia, galinti apsvaiginti bet kurį, nustebinti bet kurį, pakurstyti ir provokuoti žmones sukilti. Tačiau „Ketvirtasis Kenedis“ ne tik apie tai. Kūrinio unikalumą įrodo ir tai, kad pagrindinis dėmesys skiriamas ir taip jau daug dėmesio sulaukusiam Džonui Fičeraldui Kenedžiui (arba tiesiog JFK), o veržliam jo sūnėnui Frensiui Ksaverui Kenedžiui. Pastarasis yra labai išdidus, smarkus, patrauklus, intiligentiškas bei charizmatiškas prezidentas, vadovaujantis galingiausiai pasaulio valstybei, JAV.

Trečiaisiais savo kadencijos metais Frensas Ksaveras Kenedis pavargsta ir praranda dvasią. Jo kilnios idėjos palengvinti paprasto Amerikos žmogaus prievoles, suteikti daugiau patogumų, geresnį gyvenimą yra vetuojamos jo paties kongreso. Nepaisant to, Frensio hipnotizuojantys pasirodymai ekrane suteikia jam visuomenės lojalumą ir prisirišimą. Jo asmeninę patarėjų komandą sudaro keturi vyrai (kurie taip pat yra jo artimiausi draugai) bei žavi, patraukli bei intiligentiška viceprezidentė, Helena Diupri. Tačiau pats Frensis nebenori eiti antron kadencijon ir tęsti savo darbus.

Toleliau nuo Jungtinių Valstijų, pamišęs maniakas sugalvojo grėsmingą planą, sugebėsiantį paskatinti neapykantą JAV šaliai. Į planą įeina ir popiežiaus nužudymas bei paties Frensio dukros Teresos Kenedi pagrobimas. Kaip ketina iš savo plano pasipelnyti pats nusikaltėlis? Be tarptautinio pripažinimo svarbiausias jo tikslas yra nuversti JAV nuo pasaulio galios pjedestalo, pažeminti JAV, priversti ją maldauti ir verkti. Abu ketinimai virsta realybe ir prasideda įtemptas žaidimas Baltuose rūmuose.

Susidūrę su didžiausia savo karjeroje krize, kilniadvasiškasis Frensis Ksaveras Kenedis kreipiasi pagalbos į keturis patikimiausius savo patarėjus, prašydamas įžvalgių idėjų. Šioje vietoje nieko nėra geriau už Mario Puzo, sugebantį įlįsti į šių žmonių galvas. Keturi patarėjai, kurių pirminis darbas yra padėti prezidentui, stebi iš arti didžiausias Frensio sielvarto ir asmeninės tragedijos valandas.

Istorija toliau rutuliuojasi pasakojant apie tai, kaip prezidentas kovoja su savo asmenine tragedija, kaip įkvepia darbuotojus, įveikia savo sielvartą nukreipdamas dėmesį į daug svarbesnį dalyką - visos tautos gerovę, kaip politikai parodo tikrąjį, t.y. šlykštujį savo veidą sunkiausiomis šalies akimirkomis, kaip vienas vaikinas sugeba viską išspręsti ir išlikti paviršiuje. Mario Puzo puikiai pasidarbavo perteikdamas siužetą. Jis duoda puikių įžvalgų apie tai, kas iš tiesų yra toji absoliuti valdžia.

Didžiausios krizės metu prezidentas taip pat susiduria su dviem genialiais protais, kurie grąsina susprogdinti bombą Niujorko mieste, nebent vyriausybė nustotų kurti branduolinius ginklus. Be viso to, kūrinyje dažnai šmėkščioja gudraus seno vyro patarimai, kurių paiso netgi šalies prezidentas, įtakingas klubas pavadinimu „Sokrato klubas“, kurį sudaro turtingi vyrai ir moterys iš visos JAV, siekiantys apsaugoti savo turtus politinėmis priemonėmis.

Taigi, kas naujo šioje knygoje? Mano nuomone, nieko. Vienintelis įdomus dalykas yra netiesioginis perteikimas to, ką gali absoliuti valdžia, iš teigiamos, ir ypač neigiamos pusės. Besikartojantys pasakojimai apie Frensio įvaizdį žiniasklaidoje, įtakingą „Sokrato klubą“ ilgainiui ima atsibosti. Vietoj to norisi perjungti pavarą ir judėti toliau. Jeigu skaitėte Puzo anksčiau, nieko neprarasite, jei neperskaitysite „Ketvirtojo Kenedžio“. Jeigu perskaitėte šią knygą, suprasite, kad neperskaitėte nieko naujo.

Nepaisant to, knyga yra prikaustanti dėmesį, įdomi, turinti siužetą ir charizmatiškus personažus. Mano verdiktas: keturi iš penkių. Knygą rekomenduoju visiems gero trilerio gerbėjams. Užuot pažiūrėję eilinį filmą, geriau paskaitykite „Ketvirtąjį Kenedį“.