Kenotafas

Romualdo Granausko romano „Kenotafas“ pasakotojas-rašytojas ne kartą prisipažįsta nežinąs nei ką rašąs, nei kam – ar „meninį tekstą“, ar kitiems, ar sau? Tiktai žinąs viena – kad pasirinkęs „pačią neįdomiausią temą: rašau knygą apie tai, kaip aš tą knygą rašau. Rašau ją sunkiai, pats nepagydomai sirgdamas, beveik slėpdamasis nuo žmonos. Bet gal atsiras nors keletas žmonių, kuriems ji pasirodys įdomi, gal bus ir tokių, kurie ją perskaitys iki vidurio. Nuo vidurio gal jau nebenumes į šalį“ (p. 38). Kas skaitys tiktai šią recenziją, nustebs sužinojęs, jog šitaip apie savo kūrinio pobūdį autorius kalbasi su jo palangėje augančiu jo paties pasodintu berželiu. Lyrinis pasažas pirmuoju asmeniu, skirtas berželiui, R. Granauskui reikalingas ne tik kaip kompozicinė priemonė pasakojimo fragmentams sujungti į darnią visumą. Šis medelis „Kenotafo“ struktūroje atlieka magišką funkciją – užbūrimo, savotiško sielos užkeikimo. Rašytojas prašo berželio labai daug – kad tol, kol jis parašys šią knygą, nepražystų žirginiais, neskleistų pumpurų ir nelapotų. Jeigu berželis sulaužys savo pažadą, rašytojui tuomet bus labai blogai, tuomet jam bus „jau viskas“. Sąlyginių, švelniai mistifikuotų epizodų romane yra ir daugiau; visi jie išplaukia iš siurrealistiškai aprašytų sapnų, vienas už kitą įspūdingesnių. Koncepcija išsiskiria pirmasis: rašytojo-pasakotojo ant operacinio stalo susapnuotas sapnas apie Didžiąją Šviesą ir joje pamatytą „nepaprastai gražią jauną moterį auksiniais garbanotais plaukais… tamsiai raudono aksomo vakarine suknele, juodomis pirštinėmis ligi alkūnių, juodais aukštakulniais bateliais, gilioje iškirptėje ant auksinės grandinėlės švietė kažkoks mėlynas brangakmenis, lygiai tokios pat spalvos kaip ir jos akys“(p. 10). Iš šios slėpiningos būtybės sapnuotojas gauna pagrindinę užduotį, kurią įvykdydamas jisai daro sutartį ir su numylėtuoju berželiu, kreipiasi pagalbos į Jo Ekscelenciją Telšių vyskupą (romane jis įvardintas tikra pavarde – Vaičiumi), kad šisai atlaikytų Mišias už judviejų abiejų buvusius mokytojus (vyskupas, pasirodo, baigė tą pačią, kaip ir Granauskas, mokyklą), į bendraklases ir į… Krašto apsaugos ministeriją, ieškodamas smetoninių laikų karininko (brangiosios mokytojos D., apie kurią jis rašys knygą, vyro) pėdsakų.

Toji užduotis: pasakotojas privaląs „grįžti atgal, ten, kur viskas prasidėjo, ir ten vėl turi susirasti mane. Nes nieko tada nesupratai…“. Pasakotojas-rašytojas yra Didžiosios šviesos, arba Apvaizdos, pagimdomas antrą kartą, jam duodamas dar vienas – atmintinis – gyvenimas, idant jisai galėtų iš laiko užmaršties prikelti gyvenimus tų, kurie nepelnytai užmiršti, neįvertinti, kurių netgi kapai nežinomi (todėl labai prasmingai pasirinktas romano pavadinimas). Gavęs tokią mistinę metafizinę užduotį, autorius pademonstruoja puikius archeologo „pėdsekio“ sugebėjimus, kai iš puodo nuolaužos ar aptrupėjusio kaulo rekonstruojama atitinkama epocha, laikas, kultūra. Pasileidęs į kelionę „atgal“ – sapnais, vizijomis, prisiminimais, biografiniais duomenimis, pagaliau ir realia kelione į Raseinius pas tebegyvenančią mokytoją E. – R. Granauskas iš tiesų sukūrė įspūdingą Žodžio paminklą pokario mokytojams. Iš pirmo žvilgsnio siaura, kamerinė romano tema (rašymo apie rašymą) nesukliudė jam pasiekti vaizdavimo epiškumo, žmonių likimų dramatizmo, įtampa mažai kuo tenusileidžiančio garsiosios apysakos „Gyvenimas po klevu“ tragikai. Stebina R. Granausko meistriškumas – siurrealistiniai sapnai, vizijos subtiliai ištirpdomi autobiografinėje autentikoje, realistinėje empirikoje, nesukeliant abejonių dėl romano stilistinio bei kompozicinio vientisumo. Pasirinkta autoteminė „rašymo apie rašymą“ forma R. Granauskui, manau, tebuvo pretekstas, gal savotiška duoklė laiko madai, o gal net užslėpta polemika su tais prozininkais, kurie autentišką medžiagą, istorines realijas (net asmenybes) taip nususina, sukarikatūrina, kad iš gyvo gyvenimo medžio belieka tik subjektyvistiniai stagarai. Kaip naujausią tokios „istoriosofijos“ pavyzdį nurodyčiau G. Grajausko romaną „Erezija“.

Taigi „Kenotafo“ forma subjektyvizuota. Žvilgtelkime į jo turinį. Ar ne sukrečiantis mokytojos D. paveikslas, įkūnijantis stalininio laiko baugulį, represijas, kai reikėjo slėpti ne tiktai Sorbonos universitete įsigytą erudiciją, tarpukario nepriklausomos Lietuvos išugdytą patriotizmą, bet net savo lieknas kojas, gražų stotą? Mokytojos D. traukimasis nuo rusų fronto, jos vaikų žūtis, jų slaptas laidojimas, atskirtis nuo vyro, vienatvė atokiame Žemaitijos miestelyje, tokia, kad net gyvulys (veršelis) „įsisūnijamas“ kaip kompensacija už vaikų netektį; širdį draskanti rauda, ištrūkusi iš jos krūtinės tuomet, kai į mokyklą atvyksta saugumiečiai tikrinti jos ideologinio pasirengimo ir pasigirsta radijo pranešimas apie Stalino mirtį (kaip būsimas išsigelbėjimas nuo represijos); abiturientų išleistuvių vakaras, kai jos – vienintelės iš visų mokytojų – nepašokdina net ją labiausiai mylėjęs ir gerbęs mokinys (romano pasakotojas); stipri, tik dvasiškai išreikšta meilė mokytojui Č., užgimusi (pasireiškusi) nuostabiai aprašytoje „mėnesienos šokio ant ledo“ scenoje, vėliau per jos slapta švenčiamą gimtadienį vienintelį kartą pasirodžius visa kūno ir apdaro grožybe (kokią sapne-vizijoje regėjo romano pasakotojas); pagaliau kareniniškas sprendimas nebepakeliamą egzistenciją užbaigti ant traukinio bėgių… Štai koks buvo mokytojos D. gyvenimas, likimas, kurį tik po daugelio metų sužinojo jos mylimiausias mokinys.

Romane yra ir daugiau sukrečiančių scenų – dviejų staliaus Mockaus sūnų Vacio ir Juliaus nuėjimas priešingais ideologiniais keliais, jų žūtis nuo vienas antro rankų, viengungių mokytojų (vyrų) slogi egzistencija provincijoje, kai jie negali visapusiškai atskleisti savo asmenybių ir nusiraminimą beranda alkoholyje; Juliaus mergaitės išprotėjimas, jos, kaip ir veršio, pririšimas grandine prie sienos, šiurpus klyksmas pilnaties naktimis…Teisi R. Šerelytė, vaiko ir gyvulio opozicijoje įžvelgusi ne vien tiktai tironiškojo pokario laiko, „klasių kovos“ sukeltus tragiškus padarinius, bet ir metafiziškesnius autoriaus siekius, parodant, kaip politinės sistemos destrukcija atima iš žmogaus ne tiktai laisvę, bet ir patį žmoniškumą („Metai“, 2005, Nr. 4, p. 145).

Romano medžiaga autentiška ir rūsti, iš jos sukurtas meninis vaizdas – tragiškas. Gali būti, kad ne vienas skaitytojas ar kritikas to autoriaus norėto parodyti tragizmo nepajaus, nes gali sukliudyti toji iš pirmo žvilgsnio, „apybraižiška“ autoteminio pasakojimo maniera. R. Granausko talentas – platus, daugialypis, galėjo, žinoma, jis „Kenotafo“ medžiagą komponuoti ir traktuoti be tų autoteminių „rašymo apie rašymą“ perskyrų. Šis rašytojas gali ir moka visaip, todėl nederėtų meninio sumanymo specifiškumo tapatinti su autoriaus Žodžio stilistiniu nuovargiu. Tragiškos, pirmąjį Lietuvos pokario dešimtmetį simboliškai apibendrinančios gyvenimo medžiagos pateikimo būdas „Kenotafe“ paprasčiausiai kitoks – nebedangstant jos „meninėmis priemonėmis“, o atvirai, dokumentiškai susiejant ją su savo likimu. Juk R. Granauskas demonstruoja ne tiktai kūrybinės „virtuvės“ ar „laboratorijos“ užkulisius, dažniausiai skaitytojams nematomus, bet svarbiausia – išreiškia emocinį santykį su savo personažais, drąsiai atskleidžia savo, kaip krikščionio, kaip humanisto, požiūrį į žmogų, į tautą, į istoriją, nebijo prisipažinti tikįs ir sunkiais momentais paramos ieškantis bažnyčioje, pas dvasininkus. Gilinimasis į mokytojos D. biografijos faktus jam nėra paprastas, eilinis plunksnos miklinimas – eidamas „atbulom“ į praeitį, į pokary gyvenusių jam artimų žmonių gyvenimus, jis pereina ir savo sielos „golgotą“, susitapatina (ar to siekia) su jais, kaip ir populiariojo kino filmo „Kristaus kančia“ režisierius Melas Gibsonas. R. Granauskas nori padėti savo personažams nešti likimo uždėtą kryžių, tuo bent iš dalies atpirkdamas kitų jiems padarytas skriaudas ir kaltes. Toji pastanga be pozos, ryški, pareikalaujanti iš autoriaus daug dvasinių jėgų, sekinanti…

„Metų“ žurnalo ketvirtame numeryje perskaičiau naują R. Granausko apysaką „Skustuvas ir paletė“, tokį pat autobiografišką kūrinį, kaip ir „Kenotafas“. Jų pobūdis leidžia tvirtinti, jog nuoširdumo, atvirumo, išpažinimo gaida, pasigirdusi R. Granausko eseistiniuose kūriniuose apie Joną Biliūną („Baltas liūdesio balandis“), apie Simoną Daukantą („Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“), šiuo metu skamba dar garsiau, patiria specifinių modifikacijų. Tokia stiliaus tendencija artima filosofo Martino Bubberio propaguotam „betekstiniam“ tikrovės išgyvenimui. Juk ne tiktai filosofai, bet ir rimti rašytojai nuo seno ieško pirmapradės Būties priežasties, ieško jos esminio pagrindo ir egzistavimo prasmės. Nors pasaulis ir žmonija sensta, tačiau kažkur juk tebealma tyri šaltiniai, ne prie visko dar prisiliesta, slėpinių tebėra ir bus. Įdomu, kad M. Bubberis, kurdamas savo dialogikos sistemą, tarsi siekia iš filosofinio mąstymo eliminuoti „tekstą“ ir suteikti pirmenybę anapus jo esančiai būčiai, nes tekstas neišvengiamai atsyja nuo tikrovės, nusigręžia nuo jos. O Būties pulsas tikrovės atžvilgiu adekvačiausiai patiriamas be jokių analitinių, intelektualinių tarpininkų, kuo natūraliau atsiveriant gyvenimo tėkmei, jos tiesioginėms ir todėl nepakartojamoms akimirkoms. Ir žmonių santykiams, anot M. Bubberio, tekstai, žinojimas nebūtinas, nes kai tarp dviejų žmonių įsivyrauja bežodis atvirumas, „tada įvyksta dialoginio žodžio sakramentas“ („Dialogo principas II“, 2001, p. 51).

Tokių „dialoginių žodžio sakramentų“ R. Granausko kūryboje apstu. Jo pasaulėjautos pačioje gilumoje slypi gamtos ar Dievo duotas talentas, leidžiantis tarsi be „teksto“, be žodžių (telepatiškai – empatiškai) suprasti Kitą – nebūtinai tik žmogų, nebūtinai tik gyvą padarą. Todėl dar sovietmetyje žavėjomės originaliu R. Granausko panteizmu, turtinga natūrfilosofija, teigiančia, kad viskas – ir gyva, ir negyva – juda, dvelkia, kužda, smelkia, šešėliuoja, byloja, žavi, baugina. Atrodo, šiam prozininkui visai nesunku įsiskverbti ir į žmogaus, ir į gyvulio, ir į daikto, ir į laiko, istorijos, ir į žemės, ir į dangaus esmes-dvasias, užmegzti su jomis dialogą. Visai pagrįstai Onė Baliukonytė, rašydama apie Antano Vaičiulaičio premija apdovanotą R. Granausko apysaką „Su peteliške ant lūpų“, laureato žodžius, kita proga ištartus apie Joną Biliūną, pritaiko jam pačiam ir savo esė pavadina „Absoliučiąja klausa“. Ir „Kenotafo“ iš pirmo žvilgsnio pabirus, „be ryšio“, epizodus bei poskyrius jungia toji absoliuti sielos klausa, „kai kitas žmogus tyli, o tu girdi, apie ką jis tyli“ (p. 20). Romane pasakotojas, dar vaikas būdamas, per atstumą, vien iš lūpų krustelėjimų, iš nusimautos kepurės „ir dar iš kažko“ atspėja, jog pro šalį einantis lauko arti kaimietis meldžiasi. Ir tą vaikystėje išgirstą negirdimą maldą dabar senstantis pasakotojas-rašytojas empatiškai „atspėja“, iškalba, lyriškai sukurdamas gražų, tarsi iš „Jaučio aukojimo“ ar iš pjesės apie Antaną Vienožindį „Rožės pražydėjimas tamsoj“ ataidintį panteistinį pasažą (vieną ilgą sakinį).

„Absoliučioji sielos klausa“, iš prigimties būdinga R. Granauskui, nėra vien tiktai meninio meistriškumo ar talento dydžio rodiklis. Ji ženklina ir pasaulėžiūrą, ir požiūrį į vertybes. R. Granausko susiformuotą socialiai svarios, psichologiškai jautrios, humanistiškai taurios, biliūniškai širdingos literatūros areale. „Kodėl mums lengviau galvoti apie kitus pradedant nuo savęs pačių? Nuo to, kokie jausmai, kokie atsitikimai mus su jais sieja? Ir tik toliau tuose galvojimuose mūsų belieka vis mažiau, kol galop visai užmiršti, kad juk ir tu pats visą laiką ten buvai, matei, jautei, girdėjai“ (p. 70; kursyvas – A. G.), – samprotauja romano pasakotojas, brėždamas kardinalų brūkšnį, skiriantį rimtą, socialiai, tautiškai ir sakraliai svarią rašytojo poziciją nuo lengvapėdiškų postmodernistinių rašinėjimų, kai į „literatūrinį centrą“ iškeliama atsainaus proto, diletantiškos erudicijos ir sudiržusios širdies padiktuota idėja, merkantilinei mugei taikomi paviršutiniškų tekstų gaminiai. R. Granauskas, būdamas pripažintas meninio žodžio ir teksto meistras, niekada į vertybių hierarchijos aukščiausią lentyną nedėjo tik kurių nors vienų, kadangi visada turėjo ir tebeturi ką nors lygiaverčio šalia jų pastatyti. Taip, žodis daug gali, bet dar daugiau – jo gyvybė, jo siela, jo sakralumas, jo atsigręžimas į Kitą. Skverbdamasis į save, R. Granausko žodis lyg grąžtas gręžiasi ir į tą sociumo terpę, kurioje gimė, brendo rašytojo talentas, individualybė. Todėl jis priskirtinas prie tų kūrėjų, kurie, anot V. Daujotytės, visada „turėjo ką pasakyti“ ir kurių savigarba niekada, net ir intymiausiuose kūriniuose neleistų „viešai krapštinėti savo panagių“ („Nemunas“, 2005.II.10–16).

Žmogaus ir tautos likimas, žemės ir dangaus paslaptys, laiko pulsas ir istorijos būvis visada buvo, tikriausiai ir iš tiesų paskutiniame kūrinyje bus R.Granauskui pagrindinės filosofiškai apmąstomos temos ir problemos. Nuo pat pirmųjų plunksnos bandymų R. Granauskas stengiasi kurti tokią „literatūros savastį“, kuri kuo glaudžiausiai priglustų prie „literatūros mūsasties“ (jo paties sugalvotas terminas). Suprantama, rašytojui senstant, o dar pasiligojus, jo plunksnos brėžiama trajektorija santykiškai žemėja; apie dvasinį nuovargį, fizinės ligos poveikį talentui šiek tiek samprotaujama ir „Kenotafe“. Bet ar tai reiškia, jog ir kiti talento bei kūrybos parametrai laikui bėgant turi mažėti? Juk su žilu plauku, su senatve nuo seno siejama bene pastoviausia talento konstanta – išmintis. Literatūros istorijoje nemaža pavyzdžių, kai talentas netikėtai blyksteli pačioje pabaigoje. Kaip sakoma – nežinomi Viešpaties keliai ir jo daromi siurprizai…

Bet vieną kritinę pastabą „Kenotafo“ autoriui turiu – kodėl ir už ką gi pasakotojas-rašytojas finale taip užsiunta ant savo žmonos, pranešusios, kad jo mylimasis berželis atgijo, „per vieną naktį apsipylė žirginiais“? Juk tasai mistinis dokumentinis kelias „atgal“ jau buvo nueitas, pajaustas ir apmąstytas, jau rašytojas buvo daug ką supratęs. Vargu ar ką daugiau būtų padėjęs mokytojos D. laiškas, jeigu ir gerokai anksčiau būtų pakliuvęs į jo rankas… Ar nebūtų buvę geriau, jei pasakotojas-rašytojas būtų pats „sulaužęs“ sutartį su berželiu ir apsidžiaugęs jo atgijimu? Kam gi taip „egzaltuotis“ ar, neduok Dieve, numirti? Juk jeigu ir ne 100 procentų, tai devyniasdešimčia tikrai Didžiosios Šviesos (Apvaizdos) įpareigota užduotis autoriaus įvykdyta…