Katalina

Moterys persirengėlės, patriarchalinės visuomenės priverstos vaidinti, kad galėtų atskleisti savo gabumus, –­ Eu­ropoje pastaruoju metu itin madinga tema. Lietuvių skaitytojams ji buvo pristatyta verstinių knygų „Popiežė Joana“ ir „Džeimsas Miranda Baris“ puslapiuose, bet šiam autoriui pavyko daug įtaigiau ir dramatiškiau ją atskleisti.

Toks įspūdis susidaro toli gražu ne iškart. Pirmi romano skyriai tiek persmelkti erotikos ir egzotikos, jog galima juos palaikyti reklaminiu triuku: skaitydami turėtume „užkibti“ ant pikantiško „kabliuko“. Ilgos pastraipos su monotoniška sintakse – tarsi istorinių dokumentų, kuriuose autoriui teko kapstytis, sausas atpasakojimas (tiesioginė kalba prasideda tik 34 puslapyje). Be to, perdėm dvelkia psichoanalize: mergaitė patiria vaikystės traumą, kai jos mylimas brolis iškeliauja neatsisveikinęs, dėl to išeina į vienuolyną ir po ilgų metų pavyzdingos tarnystės „tampa vyru“, kad surastų brolį keliaudama, – kaip žinoma, gūdžiame XVI a. tai buvo leidžiama tik vyrams. Tiesą sakant, tik prasidėjus veikėjos „spektakliui“, ji ima atrodyti autentiškesnė, jos elgesys ir mąstymas aptariami daug įtikimiau.

Nejučiomis lyginant šį romaną su nepavykusiu „Džeimsu Miranda Bariu“, galima padaryti kelias išvadas. (Tiesa, M.Orthsui labiau pasisekė nei P.Duncker: Katalina rašė dienoraštį, o jos giminė – nemažai laiškų.) Pirma, kūrybingas autorius sugebėjo nepaversti nuotykių, intrigų ir vaidybos kupino moters gyvenimo lėkštu, nykiu vyro profesinių nuopelnų sąrašu. Antra, Katalina nuo pavyzdingojo daktaro Bario skiriasi tuo, kad galiausiai atskleidžia tiesą, – tai tarsi pamaldžios visuomenės veidmainystės spektaklio, kurio scenos vis šmėkščioja romano puslapiuose, logiškas finalas. Trečia, greta veikėjos žygių čia išsamiai ir įdomiai aprašomas „vyro vaidinimas“, emocinis gyvenimas, vidiniai prieštaravimai, tradicinių moteriškų rūpesčių ir džiaugsmų ilgesys. T.y. personažas tyrinėjamas kaip asmenybė, o ne kaip pro padorios visuomenės „lornetą“ matomas istorinis veikėjas, besąlygiškai paklūstantis jos absurdiškiems reikalavimams.

Žinoma, ir čia neišsiverčiama be romano su moterimi, galbūt perdėm groteskiškai vaizduojama vieno asmens – vienuolės, vėliau aktoriaus, teologo padėjėjo, karžygio – aplinka. Tačiau po nuobodokos pradžios veiksmas įsivažiuoja ir taip įtraukia, kad netrukdo net daugybė pavardžių, datų ir smulkių Ispanijos bei Baskų šalies istorijos žinių. (Autorius, tarsi atsipeikėjęs nuo perdėm giliai nugramzdinančios vaizduotės svaičiojimų, ima stropiai juos vardinti sugrūsdamas visus į vieną skyrių.) Beje, kai kurias iš jų pateikia gana drąsiai: tarkime, nesiekdamas politinio korektiškumo, aprašo ispanų kovą su žydais. Ir visai nesistengia užtempti viduramžiško veikėjų mąstymo ant šiuolaikinio kalbėjimo stiliaus kurpalio: personažų kalba skamba natūraliai. Žodžiu, pagaliau į lietuvių kalbą išversta knyga apie moterį persirengėlę, verta romano vardo.