Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

„Gali galvoti, kas tik patinka, ir vieną dieną gal tuo patikėsi“.

Viskas šioje istorijoje, graudu ir apmaudu, netgi tai, kad baigiasi karas. Pasirodo, jis nesibaigia, jis tik prasideda. Ir tai, kad karas gali kažkam išgelbėti gyvenimą, man mažai tikėtina. Niekada nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, jei ne tas kartas, kai mano paauglys, dvylikametis mistinių fantazijų fanas, nebūtų man panosėje padėjęs dvi Kimberly Brubaker Bradley knygas „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą„ ir „Karas, kurį aš laimėjau“. Trumpai ištaręs, „perskaityk,  tau tai patiks“, –  užintrigavo. Atverčiau pirmą puslapį, „įšokau“ į eilutes, variau kaip į trasą, irdamasi puslapiais. Kapsčiausi, norėdama sužinoti, kame čia „sliekas“.  Pagaliau ėmiau suvokti padėties apgailėtinumą, ne tik romano herojų, bet ir savo. Tai liečia santykius. Mūsų santykiai su visa, kas mus supa, kas mes esame ir kuo mes nesame vienas kitam.

Apskritai, ar esame, nežiūrint to, kad dar gyvi, „ne subombarduoti“, nes mes ir esame tie“ bombonešiai“, apmėtantys artimiausiose distancijose savuosius . Ne priešus, bet artimuosius, kurių, regis, niekas negali atstoti, nes jie nepakeičiami. Ar jie tikrai nepakeičiami?

Knyga, skirta jaunimui,  vertė permąstyti save iš naujo. Romanas pripažintas bestseleriu /nemėgstu bestselerių/, apdovanotas premijom. Tačiau man buvo svarbiausia tai, kas mane „klibino“.

Viršelio apipavidalinimas , sakyčiau,  toks nenuviliantis karo tematikos pabodusiais vaizdiniais.  Apie  Antrąjį Pasaulinį karą daug parašyta literatūros, kalbėta  ir vaizduota. Apie tai bus ilgai kalbama, nes tai paliko skaudžias "provežas"  kelių kartų gyvenimuose. Kas nematė karo, tie žiūrės filmus, skaitys knygas, gilinsis į paveikslus. Perskaičius knygą, ir aš įsigilinau į knygos iliustraciją. Apie ką ji byloja?  Didmiesčio namų niūriame fone du bėgantys vaikai. Tamsa ir šviesa padalina foną pusiau, vaikų figūros apšviestos. Nors gatvės žibintas užgesęs, tačiau šviesa iš kažkur sklinda, tartum kažkas nušviestų  vaikams kelią. Vitrinos  skelbimai, žemėlapiai rodo didelių pavojų laikmetį, kai Londonas buvo apšaudomas iš nacių lėktuvų, siekiant okupuoti Angliją. Tačiau  knyga ne apie istorinius karo veiksmus, o apie karą, nulėmusį kelių vaikų likimą. Viršelio iliustracija Goodname Studio.

Pripažinsiu,  šiek tiek mane supykdė autorė. Kodėl ji pavaizdavo dviejų  vaikų motiną „pabaisa“. Toks sutirštintas, pilnai neišsiskleidęs, moters paveikslas nuteikia prieštaringai. Nemylinti vaikų moteris gimdo tik įkalbėta vyro, o jam mirus, terorizuoja  savo mažamečius. Juk motiniški instinktai labai stiprūs kiekvienoje moteryje, tad, dėka to, net blogiausioje motinoje gali rastis kažkoks švelnumas. Tai juk natūralu. Autorės pateiktas motinos tipažas, sakyčiau, labai nemoteriškas ir nemotiniškas. Visiškai nesuprantami jos elgesio motyvai, arba ji pati susiformavo destruktyvioje aplinkoje, kas vertė ir ją elgtis neadekvačiai savo šeimoje. Tačiau, matyt, autorės tikslas ne piešti psichologinį sužeistos moters portretą, bet iškelti tą baisią vaikų situaciją - štai čia žiaurus karas, o štai čia dar žiauresnė vaikų motina /taip ir norisi paklausti, kur tada buvo vaikų teisių apsauga/.

Niekada nesužinosi, kas yra meilė, nepatyrusi to. Pažinsi meilę tiek, kiek jos gyvenime gausi. Tai aksioma. Geriausia, ką vaikas patiria vaikystėje, tai būtent meilė, saugumas, globa. Romano siužetas  sutrikusi motinystė ir tai, ką vaikas gali patirti blogiausią vaikystėje. Kaltas ne Antrasis Pasaulinis karas. Tai tik fonas. Iš Londono evakuojami vaikai į tolimus šalies pakraščius. Jie gyvens svetimose šeimose, kur bus apsaugoti nuo karo pavojų. Po to jie bus sugrąžinti į savo šeimas. Ada ir jos septynmetis brolis taip pat atsiduria naujos šeimos aplinkoje. Tačiau kas vyksta „subombarduotoje“ vaiko širdyje, kas atlieps jo lūkesčius? Ar vyks išgydymas, ar bus atgaivinti  gyvybiniai impulsai?

„Tu  esi man viskas, net jei tau pritrūksta meilės man“ - mąsto vienuolikmetė Ada apie savo mamą, patyrusi daug skaudžių akimirkų, taip ir neradusi kelio į jos širdį. Mama žūsta, tačiau mama yra. Ji ta, kuri užpildo jos dvasinę tuštumą. Mergaitės išgyvenimai nepraeis be pėdsakų. Jie nusės atmintyje, kamuos naktiniais košmarais, švelnumo atmetimais, kol vienąkart mažoji Ada patikės, jog yra mylima.

Skaitykite šią istoriją, ir jus patirsite daug meilės, kuri yra  mūsų niekada negęstantis troškimas.