Karalienė Barbora

Rašytojas E. Malūkas romano objektu pasirinko istoriniu požiūriu daugelio autorių įvairių įvairiausiai interpretuotą faktą – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės ir vedybinius santykius. Iš karto tenka pažymėti – autoriui gerai pavyko, tariant jo paties žodžiais „ant istorinio skeleto“ užauginti „raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti...gyvybę“.

Romano stilius, pasireiškiantis sakinių sandara, žodžio reikšmės interpretavimu, teksto puslapiuose išdėstymu tarpais suskamba kaip poetinė proza. Vaizdai dėl tokių potėpių tampa tarsi krištoliniai, persišviečiantys, aiškiau suvokiama visa įvykių ir intrigų seka. Visa tai pajutęs skaitytojas dar labiau „sulimpa“ su romano tekstu, akimis ir kūnu įsilieja į vaizduojamo istorinio laikotarpio buitį, karaliaus rūmų gyvenimą, ruošiamas ir vykdomas intrigas.

Kaip romano teigiamybę pažymėčiau ir tai, kad veikėjų kalbos yra individualizuotos ir netgi tipizuotos. Ypač tai išryškėja pasiklausius oficialių karaliaus ir karalienės kalbų, pavarčius jų, knygoje pateiktus laiškus. Ta rūmų kalba maloniai „diplomatikuota“, ir, regisi, tarp mūsų apskurdintos kalbinės kasdienybės ir vingrių „poetinių“ beždžioniavimų, skamba gana įtaigiai ir maloniai.

Knygos intriga ir veiksmas iš esmės pinasi tarp Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto, jo tėvų (karalienė Bona), Barboros Radvilaitės ir Lietuvos didikų – Rudojo ir Juodojo Radvilų. Kiekvienas jų karalystėje turi savo materialinių ir dvasinių interesų, kurie reiškiasi norais didinti turtą ir įtaką, saugoti tradicijas, tenkinti gana tuščias fanaberijas ir užmačias.
Romane išskirtinė vieta priklauso karalienei Bonai, kurios reakcingumas ir vilkiškas gudrumas toli prašoka žmoniškumo ribas, padoraus elgesio taisykles, katalikiškas gyvenimo normas. Romane aiškiai pasakoma, kad karalystėje karalienė ne viena, ją remia ir palaiko dvaras, kunigai, bajorija. Ir tas buvusysis tuščiagarbiškumas, ta kitų niekinimo politika, vargu bau, nėra išlikę iki pat mūsų dienų. Apie juos gražiai yra rašęs J. T. Vaižgantas. Žinoma nebėra to ryškumo, jis šiais laikais toks ir nebegalimas – tamsiais šešėliais pasislėpė giliai širdyse, bet kad būtų visai išnykęs – toli gražu, toli gražu...

Lietuvos didikai, Barboros artimi giminaičiai – Radvilos – taip pat nutapyti gana reljefiškai, įsimenančiai ir sukelia tam tikrų pamąstymų. „Beeidami“ arčiau karaliaus, jie sumina ne tik giminystės santykius, bet ir siekia iš visko išpešti kaip galima didesnės naudos, pagilinti savo įtakos sferą, glaudžia savo galvas prie Lenkijos didžiūnų. Vienas prie karalienės Bonos, antras – prie Barboros ir Žygimanto. Čia tarsi aiškiausiu pavidalu įsikūnija lietuviškojo charakterio bruožas – amžinai prie ko nors glaustytis, kam nors pataikauti, ieškoti sau šiltesnės vietelės ir nesiskaityti su priemonėmis... Tiesa, nepraeitinas faktas, kad tarp visų intrigų ir intrigėlių ryškiai spindi lietuviškasis „Eifelio bokštas“ – Lietuvos valstybės interesai. Nors kiek ryškesnio rūpesčio, išskyrus vieną kitą žodinį paburbuliavimą, romane ir nematyti.

Tikrai žmoniški, tikrai artimi, tikrai kupini gyvybės, tikrai kvapūs ir pavasario atgimimu dvelkiantys – Barbora ir Žygimantas. Iš šio romano, kaip ir iš daugelio talentingai parašytų kitų, į mus žvelgia nuoširdūs ir patrauklūs veidai. Nežiūrint tolimo laiko, papročių, luominio skirtingumo ir dar daug ko – žmogus visada lieka žmogumi. Dostojevskis sakė, ir grandinėmis dešimtmečiams prie kalėjimo sienos prirakintas nusikaltėlis visada išlieka žmogumi. Tikro rašytojo svarbiausias nuopelnas ir yra tas, kad jis tarp visokio istorinio, turtinio, religinio ir kitokio „chlamo“ sugeba pamatyti spindinčias žmogaus akis, kuriose klajoja laimė, skausmas, ilgesys, meilė, užuojauta ir kitos žmogiškosios dorybės ir nedorybės. Nagrinėjamo romano rašytojui tas pavyko. Ypač įsimintina scena, kai karalius Žygimantas, spaudžiamas karalienės Bonos, dvaro didikų, bajorų, kunigų, užsienio didžiūnų, ištisos jūros sklindančių apkalbų, sugeba išsaugoti savo tyrą meilę Barborai, pasiryžta dėl jos kviestis į šalį svetimtaučius karius ir jau vien tais ketinimais laimi sostą ir išpeiktos santuokos pripažinimą.

Barbora nuo pat vaikystės gyva šakele įsipynusi į aplink bujojantį pasaulį. Ji buvo ir graži, ir gyva, ir skraidanti, ir glemžianti, ir imanti, ir duodanti. Jai būdingos visos gyvo žmogaus aistros, praradimai, skausmas, nusivylimas, ekspansyvumas ir visa kita. Jos, pakankamai turtingos ir iškilios, nesuschematino ir neįveikė nei vienuoliškumo abrisai, nei etiketinės normos, nei kas nors kita. Ji liko ištikima sau ir savo moteriškai prigimčiai, kuri veržte veržėsi į pasaulį, ieškojo pasitenkinimo, gyveno tikrą, nevaržomą buvimą. Jos asmenyje tarsi įsikūnija sena filosofinė samprata: žmogus pasauly gyvena tik vieną kartą, ir privalo pasiimti viską, ką tas pasaulis jam dovanoja. Tokios prigimties buvimą labai aiškiai argumentuoja jos motinos charakteris, patvirtina sesers gyvenimo peripetijos.

Žvelgiant į didžiuosius pasaulio genijų kūrinius, sakysime Verdžio Traviatą, ar kitus, pastebėsime vieną bruožą – visi charakteriai yra teisūs ir teisingi, jų negali smerkti ar niekinti. Galima, daug neapsirinkant, net teigti: toks jau buvo jų likimas. Ar neteisus kur nors Alfredas, ar Žermonas, kviesdamas grįžti sūnų, ar Traviata, iki galo išgėrusi savo ilgesio taurę ir mirštanti ant Alfredo rankų? Visi teisūs, toks buvo jų likimas, tokie buvo jų gyvenimai. Ar ne tas pats būdinga E. Malūko romano herojams? Niekas negali smerkti karalienės Bonos, kurios karalystės garbę sūnus pamynė ir išniekino, negali smerkti Žygimanto, kuris įsimylėjo, rodos, nuvalkiotą, ne pagal rangą pasirodžiusią ir apipainiojusią jo gyvenimą Barborą. Ir Barbora niekuo dėta. Jai beprotiškai patinka Žygimantas ir ji yra laiminga gyvendama su juo.
Baigdamas pažymėsiu – labai jau ryškiai knygoje sublizga daugybė karališkos medžioklės epizodų. Nepakartojamų ir nepasikartojančių. Tarpais atrodo, kad karalius Žygimantas nieko kito nedarė, tik medžiojo ir medžiojo. Ypač kol gyveno Vilniuje. Gal iš tiesų taip ir buvo, nors abejonių pluoštelis neišnyko iki pat užverčiant paskutinį knygos puslapį.