Kamanių medus

“…tai buvo gryna, jokių priemaišų neturinti saldybė, pats saldžiausias skonis, kokį tik žmogus gali pajusti.“

Kamanių medaus neragavau…
Negėriau ir pienių vyno…

Tačiau yra tokie romanai ir jų pavadinimai kažkuo man siejasi. Rodosi, jog abu žiburiuoja vasarinės saulės spinduliais ir vilioja savo saldumu. O dabar pamirškime tą lyg vaikystės sapnuose ragautą pienių vyną, atsisveikinkime su Bredberiu ir pasilikime akis į akį su Lindgrenu – Torgny Lindgrenu ir tuo kamanių medumi.

Nors Olofas, vienas iš knygos personažų, nebegalėdamas atsikelti nuo savo svorio, ir liaupsina medaus saldumą, knyga paliko ausų sieros kartumo pojūtį. Pasirodo, „kamanių medus“ kartumo savyje slepia daugiau negu saldumo. Bet knyga nėra bloga, nepamanykit! Tai tik skonis, sakau aš. Be jo dar yra išmintis.

Atšiauri ir gili ta išmintis. Atšiaurūs ir jos kupini du broliai. Nekenčia vienas kito iki grabo lentos, o vis tiek negali gyventi vienas be kito. Tai esminė knygos vinis, ant kurios ir laikosi visas siužetas. O ta vinis – giliai įkalta. Be to, pasak Torgny Lindgreno kritikų, paradoksalumas ir netikėti siužeto vingiai yra būdingi rašytojo kūryboje. Nesiginčiju. Neginčiju ir tos prestižinės Augusto premijos, kuria buvo įvertintas šis romanas. Drįstu pasakyti tik, kad galėjo „Kamanių medus“ būti (ar likti) vienu iš tų įstabių ir nepakartojamų Lindgreno apsakymų, nes kaip romanas, medus išėjo skystokas ir dirbtinai ištįsęs. Tačiau patariu patiems patikrinti mano teiginius. Negaliu gi visada būti teisus. Juolab, kad išsirašiau ne vieną įdomiai susuktą citatą iš šios knygos. Taigi, palieku šią keistą knygą, tą šiaurietišką Kaino ir Abelio istoriją, jums.