Kairysis krantas

Ši istorija prasideda gan netikėtu vaizdu – Fergus MacFarlane valgo suši nuo nuogos moters kūno prabangiame japonų restorane kartu su dviem turtingais rusais ir savo meno prekiautoju. Eina 2000-ieji, o jis yra garsus bei nepaprastai turtingas fotografas: Davido Bailey ir Sam‘o Taylor-Wood‘o mišinys, tik įsikūnijęs darbuotojų klasės škoto kūne. Rusai, sužavėti vakaru, pasirašo su Fergusu brangaus meno kūrinio pirkimo sutartį. Pats Fergusas gyvena dideliuose, architektų rekonstruotuose namuose Belsize Parke. Įsikraustęs ten, jis pasijunta „taip gerai, taip turtingai ir taip laimingai”.

Kai kas nors pirmame romano skyriuje pasako, jog yra labai laimingas, iškart tampa aišku, kad ilgai netruks, kol jis pasijaus blogai. Rašytoja neverčia skaitytojo laukti. Romano veiksmas staiga nusikelia į 1978-uosius metus, į Ferguso vaikystę Burnoche, į smunkantį žvejybos uostą Argyll, netoli Obano. Fergusas, vos sulaukęs aštuonerių, nelaimingo atsitikimo jūroje metu netenka tėvo, žvejo. Jo mama, būdama vos 25 metų, kovoja, siekdama susidoroti tiek emociškai, tiek finansiškai su visomis užgriuvusiomis bėdomis. Muir, aprašydama jų padėtį, demonstruoja aštrią, pakankamai nuovokiai ir detaliai parodydama moters neviltį ne tik dėl vyro netekties, bet ir dėl Ferguso sugadintos striukės, kuri turėjo būti nešiojama visus mokyklinius metus.

Ne visi rašytojai taip pasitiki savimi, aprašydami tokius kontrastingus socialinius sluoksnius, bet Muir pavyksta tai padaryti sėkmingai, meistriškai ir įtikinamai. Efektas dar labiau sustiprinamas, pabrėžiant skirtumus tarp turtingo gyvenimo Fergusui suaugus ir jo skurdžios vaikystės. Žiūrint iš šio taško, istorija yra paprasta, vedanti Ferguso gyvenimą nuo 1978 iki 2007 metų. Jis pabėga iš namų po susidūrimo su „pasiskolinta” mašina ir taip jo kelias nuvingiuoja į Londoną, kur jis lėtai, metai iš metų kyla vis aukštyn ir aukštyn nuo apgailėtinos vaikystės iki turto, sėkmės ir šlovės viršūnės.

Tokia istorija pateikia didelius sunkumus jos rašytojui. Greito praturtėjimo mitas yra vienas galingiausių žmonių sukurtų mitų ir būtent dėl to yra jį labai sunku aprašyti, ypač jei norima nepasirodyti prastu ar senamadišku rašytoju (o gal ir tokiu, ir tokiu). Muir dar labiau pasunkina sau užduotį, siekdama prisitaikyti tiek prie literatūrinės, tiek prie populiariosios auditorijos. Istorija slysta ypatingai lengvai, tiksliai, su nepretenzinga kalba.

Kas tikrai pakelia šį romaną į kitą lygį, tai vietos panaudojimas. Klasių ribos mažiau domina Muir nei Ferguso kelionė iš mažo Škotijos miestelio į pasiturintį ir klestintį Londoną. Jo pasiryžimas palikti Burnochą pabrėžiamas kiekvienoje smulkmenoje, kol senesnis jo gyvenimas per visus jo gyvenimo dešimtmečius subtiliai pasitraukia. Šis romanas yra tarsi žinutė Škotijai: tai ir meilės laiškas, ir smūgis į veidą. „Kairysis krantas“ yra lengvai skaitoma, maloni knyga. Tik labai kietos širdys gali nesusidomėti Ferguso gyvenimo istorija ar likti abejingos šio romano atomazgai.