Kairė ir dešinė: politinė skirtis

Norberto Bobbio (g. 1909) – garsus šiuolaikinis kalų teisės ir politikos filosofas, vienas įtakingiausių XX a. demokratijos teoretikų. Jo patraukliai ir įtaigiai parašytame veikale, tapusiame praėjusio dešimtmečio politikos mokslų bestseleriu, argumentuotai ginama mintis, kad nors „kairės“ ir „dešinės“ sąvokų turinys gali keistis, tačiau jos pačios niekada netaps beprasmės ir neišnyks iš politinio žodyno.

Žmonės niekada neišsižadės teisingesnio ir oresnio gyvenimo vizijos, o politiškai mąstyti apie tokius dalykus įmanoma tik vadovaujantis aiškiais ir laiko patikrintais principais. Kairės ir dešinės ginčas pirmiausia yra ir visada bus politinių ir ideologinių principų kova – ši pagrindinė N. Bobbio veikalo mintis itin aktuali pokomunistinėms šalims, kuriose žmonės skatinami tikėti, o neretai ir patiki, jog tikroji politikos esmė yra tik paprasčiausių ir trumpalaikių jų reikmių

tenkinimas.

Ar iš tiesų atėjo „istorijos pabaiga“, kai daugelį dešimtmečių Vakarų pasaulyje gyvavusios politinės ideologijos prarado savo reikšmę, o politinė kairės-dešinės skirtis negrįžtamai išnyko? Į šį provokuojantį klausimą, kurį iškėlė daugeliui netikėta Rytus ir Vakarus skyrusios „geležinės uždangos“ griūtis, mėginama atsakyti šioje nedidelėje knygelėje.

Trumpai apžvelgiant teorines Norberto Bobbio pažiūrų ištakas, galima pasakyti, kad jį įkvėpė daugelis praeities ir jo meto mąstytojų – filosofų, teisės ir politikos teoretikų. Kadangi jo teisės sampratos teorinės ištakos ir formavimasis būtų atskiras klausimas, čia apsiribosime mąstytojais, dariusiais įtaką jo, kaip politikos filosofo ir tyrinėtojo, pažiūrų formavimuisi bei raidai. Tokiame kontekste pirmiausia, žinoma, būtina paminėti garsųjį italų filosofą Benedetto Croce (1866-1952), įkvėpusį ne tik Bobbio, bet ir daugelį jo kartos žmonių. Šis italų mąstytojas plačiai nagrinėjo politikos ir kultūros santykio klausimą, be to, būtent jis jaunajai italų kartai skiepijo įsitikinimą, kad liberalizmo vertybėmis grindžiama valstybė yra tobuliausia šiuolaikinės valstybės forma, o rėmimasis šiomis vertybėmis yra būtina, nors ir nepakankama, demokratijos prielaida. Bobbio liberalias pažiūras stiprino ir jo teorinį akiratį plėtusi išsami pažintis su tokių mąstytojų kaip Th. Hobbesas, J. Locke'as, J. S. Millis politine filosofija. Kita vertus, jo veikaluose ryški ir J.J. Rousseau bei I Kanto įtaka. Pasak Bobbio kūrybos tyrinėtojų ir žinovų, lemiamas jo pažiūrų formavimosi tarpsnis, ko gero, buvo laikotarpis nuo 1935 iki 1958 metų. Kaip tik tada jis tapo „liberalsocialistu“, įsitraukė į šitaip vadinamą sąjūdį. Trumpai apibūdinant liberalsocializmo, kaip jį suprato pats Bobbio ir jo bendražygiai, esmę, galima teigti, jog tai yra politinis projektas, kuriuo praktiškai mėginama įgyvendinti ir suderinti liberalizmui būdingą laisvės ir socializmui būdingą teisingumo siekius. Beje, kaip tik šis mąstytojo pažiūrų aspektas – ištikimybė laisvės ir demokratijos idealams –jį visada skyrė nuo tų Italijos kairiųjų mąstytojų, kurie atstovavo komunistinei pačios kairės sampratai ir politinei praktikai.

Vis dėlto norint deramai įvertinti Norberto Bobbio kaip politinio mąstytojo savitumą, nepakanka apibūdinti jo pažiūras kaip „socialliberalias“ ir išvardyti jam įtaką dariusius praeities autorius. Nors principinėms savo nuostatoms jis ištikimas visą gyvenimą, tačiau nuolatos turtėjusi gyvenimiška ir politinė patirtis, nepabaigiamos diskusijos ir dialogas su panašius klausimus nagrinėjančiais amžininkais ne tik keitė jo pažiūras, bet ir leido susiformuoti daugeliu atžvilgių savitą požiūrį į šiuolaikinio pasaulio problemas. Kad ir koks platus ir įvairus būtų šio mąstytojo darbuose gvildenamų klausimų spektras, visų jo svarstymų branduolys iš esmės yra kelios pamatinės – beje, įprastos Vakarų politinei kairei ir būdingos daugumai jos mąstytojų – temos: tai demokratijos, žmogaus teisių, taikos pasaulyje išsaugojimo klausimai.