Kai uždanga plyšta: ezoterikos iššūkis krikščionybei

Nekaltybės plėvės draskymas

Imdamas į rankas šią prancūzo konvertito vienuolio Juozapo Marijos Verlinde’o knygą nesitikėjau, kad tiek ezoterika, tiek krikščioniškasis (taip, taip – krikščioniškasis!) jos variantas gali būti tokie nykūs. Būdamas naivus Naujojo Amžiaus žmogus – juk savotišką savos epochos dvasią jaučia kiekvienas – tikėjausi šioje knygoje rasti atsakymus į esminius klausimus, kylančius tada, kai susiduriama su gaivališka ezoterinių judėjimų, tikėjimų ir magijos galia. Norėjau pasitenkinti praplėšdamas ezoterikos nekaltybės plėvę. To galima buvo laukti ir perskaičius garsaus Lietuvos dvasininko, toli gražu nepasižyminčio progresyviomis pažiūromis, pratarmę. O perskaičius knygą iki galo, „atšoka“ noras domėtis bet kokia religine srove – visos religijos, įskaitant krikščionybę, čia atvirai parodomos esančios ne daugiau nei manipuliacinės smegenų plovimo mašinos. O praplyšusi, taip sakant, uždanga ne tik neleido man patirti dvasinės palaimos, bet ir užnuodijo bet kokį norą ateityje mylėti religijas ar bažnyčias.

Knygą sudaro per pustrečio šimto puslapių, bet tiems, kurie labai jos nori, užtenka knygyne perskaityti įžangą. Joje nusakomas autoriaus atlikto tyrimo sudėtingumas, pristatomi keli ezoterikos apibrėžimai. Tokie „pabėdojimai“ tęsiasi gal pusantro šimto puslapių, nusidriekia iki pat knygos vidurio. Vien dėl to knygą, kurios autorius apsuko visą tikėjimų ratą, reikėtų mesti į ugnį.

O kaip vertinti tokį fanatiką, kuris bando ginti krikščionybę, nors prieš tai kaip skenduolis girtuoklis plūduriavo Naujojo Amžiaus religijų religijėlių jūroje? Atleiskite, konvertito atkaklumas stebina. Apskritai niekada netikėjau konvertitais. Jie būna dviejų rūšių. Vieni – jauni ir kvaili, bandantys ieškoti Dievo ir nueinantys į lankas, kiti – seni šlykštūs prisitaikėliai, anuomet sėdėję pirmose CK eilėse ar žvaliai besišypsoję pionierių gretose, o dabar treškančiais keliais besistengiantys priklaupti prieš Švenčiausiąjį. Pirmuosius vadinčiau žiopliais, o antruosius – padlaižiais. Tėvas Juozapas (motina) Marija turbūt patenka į antrųjų kategoriją. Tokių kaip Bobas Dylanas, septintajame dešimtmetyje prisitrynęs prie poetų bytnikų, siautėjęs ir ištvirkavęs su gėlėtom mergom, o aštuntajame įlindęs į savo prabangų būstą kažkur Kalifornijoj ir užteršęs savo sąmonę atgailom. Kvailys.

Šią knygą galima vertinti ne tik kaip religinių reakcionierių ir fundamentalistų atsaką kvailų ezoterinių knygų leidėjams. Tokias knygas apie čakrų spindesį ir astralinius kūnus gali skaityti tik vargšai idėjiškai nusekę buržujiški miesčionys, televiziją spoksantys triušiai ir šinšilos. Jie nesuvokia, kokį pelną TV bonzoms teikia religinį opiumą pakeitę nuodingi lemties ir pomirtinio gyvenimo pranašavimai ir burtai. Tokie niekad neskaitys knygų, smerkiančių ezoteriką, vietoj jų reikalaus „Da Vinčio kodo“. Ne, ši knyga nukreipta prieš mus, skaitančius tokius tekstus ne tam, kad įtikėtume, bet tam, kad suformuotume savo pažiūras, savo gyvenimo horizontą, perkainotume absurdu tampančias vertybes, įvykdytume nyčišką revoliuciją savo sąmonėje. Mes tikime dievais, kurių nėra. Mes švenčiame gyvenimą, neapsunkintą nesąmonių naštos. O jie?

Rašydamas apie ezoteriką, autorius aprašo tik jos techniką ir mechaniką. Gal naudojasi pirmojo lytinio akto ir uždangos nuplėšimo aprašymais? Ezoteriniai judėjimai – slapti, tekstai – užkoduoti, galimybė įsibrauti į juos lygi galimybei, kad kupranugaris pralįs pro adatos skylutę. Matome, kuo gyvi klerikalai – sąmokslo teorijomis ir tuo, kad ezoterika dar tebeegzistuoja – o ji tokia pat svarbi Bažnyčiai, kaip JAV – Šiaurės Korėja. Mistinė kita pusė tampa sistemos ideologiniu pamatu. Todėl ir šios knygos pagrindinė mintis – krikščionybė gyvuos tol, kol gyvuos ezoterika. Mes pridursime: jos sukurtos tam, kad joms abiem būtų galima priešintis. Arba nekreipti į jas jokio dėmesio.

Jei jums sakys: „Uždanga plyšta“, – negalvokite apie ezoterines paslaptis, galvokite apie aistringas gėlėtas mergas.