Juodasis obeliskas

Vakarų Vokietijos rašytojo romane vaizduojamas didžiosios infliacijos periodas, stojęs Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Pagrindinis herojus Liudvigas Bodmeris tik dvidešimt penkerių metų, bet jau nusivylęs gyvenimu, pavargęs, ironiškas – kaip ir dauguma rašytojo personažų. Jis dar neatsitokėjęs nuo fronto išgyvenimų, o jau bręsta nauja pasaulinę katastrofa.

Skaitydamas „Juodąjį obeliską“ negali likti abejingas: pradedi jausti siaurų Virtenbriuko gatvelių dulkių kvapą, „Valhalmoje“ ištiesęs negaliojančius maisto talonus lauki pasirodančio Eduardo ir jo „guliašo“, regi marmurinius ar granitinius paminklus, kurie vertingi tik tol, kol neparduoti, žingsniuoji aukštyn gatve, vedančia link psichiatrinės ligoninės, nerimastingai dairaisi, ar nepastebėsi kur keistos ir melancholiškos Izabelės, laukdamas jos minčių. Ir iš tiesų, ko labiausiai laukdavau, versdama ir gardžiuodamasi kiekvienu puslapiu – tai Liudvigo ir Izabelės pokalbių. Keisti ar įmantrūs (kažkas paskytų), o man jie naiviai stebuklingi:

„ - O kas ten būna, kai nėra žolės? -  klausiu.
- Nieko. Ji būna tik tada, kai į ją žiūri. Kartais, jei labai staigiai atsisuki, spėji dar pamatyti.
- Ką? Kad jos nėra?
- Ne... Gali pamatyti, kaip ji galvotrūkčiais skuba į savo vietą – ir žolė, ir viskas, kas tau už nugaros. Kaip tarnai, kurie buvo išėję į šokius. Tik turi mokėti labai greitai atsigręžti, tada gali juos užklupti, o šiaip jie jau būna savo vietose ir apsimeta nekaltais, lyg niekados nebūtų pasišalinę.
- Kas tie „jie“, Izabele? – klausiu labai atsargiai.
- Daiktai. Viskas, kas tau už nugaros. Juk jie tik ir laukia, kol tu nusigręši, kad galėtų pradingti!
Akimirką susimąstau. Turbūt tai toks jausmas, lyg tau už nugaros nuolatos žiojėtų bedugnė.“

Pagrindinis šios knygos veikėjas – Liudvigas Bromeris, dirbantis antkapių firmoje sunkiais Vokietijai infliacijos laikais. Pradėjusi skaityti knygą maniau, kad žmogui 65-eri ar mažų mažiausiai 54-eri metai. Bet staiga bummm!!! – Jam 25-eri. Jam tik 25-eri, bet Liudvigas jau nusivylęs gyvenimu, pavargęs, ironiškas, ciniškas, neatsitokėjęs nuo fronto išgyvenimų. Neveltui knygos pradžioje puikuojasi antraštė „Pavėluotos jaunystės istorija“. 

„Juodasis obeliskas“ – džiugus ir kartu liūdnas. Jis – visoks. Visai kaip gyvenimas.