Julius Kaupas

Literatūros tyrinėtojos Laimutės Tidikytės knygą „Julius Kaupas“ galima drąsiai vadinti monografija, kadangi autorė profesionaliai atliko biografės, literatūros tyrinėtojos, išeivijos kultūrinio gyvenimo istorikės darbą.

Skaitant knygą, darosi aišku, kad ne žanrų teorija buvo svarbiausia, o stilingas autorės tekstas, prisodrintas biografinės informacijos ir patraukiantis individualiomis rašytojo kūrybos interpretacijomis.

Julius Kaupas (1920–1964) – originali asmenybė, turėjusi įvairiapusišką talentą: rašytojas, literatūros kritikas, gydytojas, jis domėjosi filosofija, muzika, daile. Būtent tokį J.Kaupą monografijoje atskleidžia L.Tidikytė.

Sovietmečiu šio talentingo prozininko, literatūros kritiko vardas nepelnytai buvo pamirštas. Be periodikoje pasirodžiusių keleto straipsnių, autoriaus kūrybos rinktinė, pavadinta „Daktaras Kripštukas pragare“, Lietuvoje buvo publikuota tik 1984 metais. Monografijos autorė pratarmėje rašo: „(...) kai kuriais jo biografijos bei kūrybos aspektais domėtasi ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Didesnio literatūrologų ir kritikų dėmesio yra sulaukusi įdomi Juliaus Kaupo asmenybė bei pasakos. Beveik netyrinėtos novelės ir literatūrinė kritika“.

Manyčiau, kad platesniam skaitytojų ratui ir dabar šio rašytojo asmenybė bei kūryba tėra menkai žinoma. Iki šiol nebuvo išleista monografija. Norėtųsi, kad J.Kaupo literatūros palikimu susidomėtų ne tik specialistai – literatūrologai bei kritikai, bet ir skaitytojas. Galbūt atvirkštinis procesas – informatyvi L.Tidikytės monografija priartins skaitytoją prie J.Kaupo kūrybos?

Knyga apie rašytoją prasideda reikšmingomis fotografijomis: Julius Kaupas savo namuose, jo artimieji (seneliai, tėvai, brolis, sesuo, jo paties šeima), gimimo metrikų įrašas, Kauno jėzuitų gimnazijos brandos atestatas, laiškų faksimilės. Fotografijų nedaug, bet jos atrinktos kryptingai – padeda susipažinti su J.Kaupo biografija.

Pirmajame knygos skyriuje „Kaupų giminė“ autorė, remdamasi M.Katiliškio prisiminimais, atskleidžia nepakartojamą J.Kaupo asmenybę: „Jis buvęs milžiniško ūgio, lieknas, tiesus, nepalyginamas su niekuo, nebent su semaforo stulpu, saulės spindulių prisnigtais šviesių plaukų garbiniais. Nervingai mirksinčia akimi ir bebaigiamu nugriaužti pypkės kandikliu. Jo veidą su aukšta kakta ir didele nosimi nuolat puošė geraširdiška šypsena. Apie menišką prigimtį bylojo ne tik švelnus poeto veidas, bet ir tylus balsas, giedros mėlynos akys“.

Kituose knygos skyriuose išdėstomi svarbiausi rašytojo biografijos etapai: jėzuitų gimnazija, karo mokykla, debiutas studijų metais, emigracija, sambūris „Šviesa“, tolesnės studijos.

Skyriuje „Daktaras Kripštukas pragare“ autorė analizuoja J.Kaupo pasakų estetiką ir poetiką, įdomiai interpretuoja rašytojo pasakas, nustato jų vietą lietuvių literatūroje: „Juliaus Kaupo pasakos išsiskiria tuo, kad jų veiksmas vyksta mieste – Kaune. Rašytojas laikomas urbanistinės pasakos pradininku lietuvių literatūroje“.

Monografijoje atskleistas ne tik rašytojo, bet ir gydytojo psichiatro darbas, kadangi J.Kaupo pasakos veikėjas – daktaras Kripštukas – labai primena patį autorių. „Rimtai susirgęs, – rašo K.Ostrauskas, – niekad nebūčiau ėjęs pas jį, kaip gydytoją, – net jeigu jis būtų likęs vienintelis gydytojas šioje ašarų pakalnėje. Nebūtinai dėl to, kad jis būtų buvęs prastai pasiruošęs gydytojas ar psichiatras, bet vien todėl, kad šiuo atveju sunku būtų buvę juo pasitikėti, nežinotume, kaip ir ką jis „ištaisys“ (kartą jis man pats pasakojęs su pasitenkinimu, kaip jis prifantazuodavęs, „prikurdavęs“, rašydamas ligoninės pacientų psichines diagnozes)“.

Reikšmingi knygos skyriai – „Saulėgrąžos mėnulio šviesoj“, „Egzistencinė problematika“, „Būties švystelėjimai“, kuriuose analizuojamos iki šiol netyrinėtos J.Kaupo novelės. Jas autorius rašė po sunkaus gydytojo psichiatro darbo valandų. Minėtuose skyriuose nagrinėjami brandžiausi rašytojo kūriniai: „Keistas Sebastijono Barzduko nusikaltimas“, „Saulėgrąžos mėnulio gatvėj“, „Spindulys ant rašomojo stalo“, „Surūdijęs garlaivis Kauno prieplaukoj“, „Sugrįžimas į vaikystės miestelį“
.
Knygoje išsamiai analizuojama iki šiol netyrinėta J. Kaupo literatūrinė kritika, aptarti vertinimo kriterijai ir išryškinta jo, kaip kritiko, vieta tarp kitų „Literatūros lankų“ kritikų. Ypač aktualus šiandien rašytojo straipsnis apie tremties literatūros vidutiniškumą: „Literatūrinį gyvenimą aš įsivaizduoju kaip gyvą lenktyniavimą, kultūrinę kovą tarp skirtingų literatūrinių srovių, konstruktyvią kritiką ir kovą už aukštesnį kultūros lygį ir už idealus, kuriais tikima nesivaikant tuščios garbės (...) Literatūrinis gyvenimas yra itin jau sustingęs, ir jo lygis labai jau nepakankamas, mūsų reikalavimai literatūros veikalui itin jau maži. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad pro pirštus žiūrėdami į veikalų silpnumus mes puoselėsime literatūrą ir kad amžina panegirika silpniems veikalams paskatins jų kūrėjus tobulėti“. Šios J.Kaupo kritinės mintys yra labai reikšmingos šiuo metu, kai mūsų literatūros pasaulyje tikrai nesiekiama aukštesnio meninio lygio: recenzijos ir straipsniai yra ne vertinančio, bet geriausiu atveju – konstatuojančio reklaminio pobūdžio, menkavertį grafomanišką rašinėlį pasitinkantys tyla.

Kalbant apie išsamią ir informatyvią L.Tidikytės monografiją būtina pasakyti, kad knygos autorė neskęsta ir skaitytojo neskandina faktų ir informacijos upėje, o budriai stebi jos srovėje matomą rašytojo figūrą. Taip pat reikšmingas aptariamos monografijos bruožas – jos autentiškumas. Dauguma citatų yra paimtos ne tik iš viešai žinomų šaltinių, bet ir iš autorės asmeninio archyvo.

Ir turbūt pats laikas akcentuoti dar vieną labai svarbų šios knygos bruožą – autorės kalbos stilių. Ji nemanipuliuoja (kaip tam tikra dalis mokslininkų) tarptautiniais žodžiais, sudėtingomis mokslinėmis sąvokomis, barokinėmis sakinių virtinėmis.

J.Kaupo kalba pasižymi paprastomis, natūraliomis raiškos formomis, jis rašo sklandžiai, aiškiai, gyvai, intriguojamai. (Beje, tai būdinga daugumai išeivijos rašytojų – A.Nykai-Niliūnui, K.Ostrauskui, H.Nagiui, kritikui R.Šilbajoriui.) Taip rašė vienas talentingiausių literatūros tyrinėtojų – Vytautas Kubilius.

Maloniai nuteikia tai, kad palyginti dar jaunos literatūrologės L.Tidikytės stiliui taip pat būdingos panašios kalbinės raiškos savybės.