Judas taipogi danguj

Mąstyti apie gyvenimą ir savo vietą pasaulyje tiesiog privalu kiekvienam, kuris kartą gimė. Sako, tame slypi filosofijos ištakos. Gyvenimą sieti su įvairialypėmis kelio, kelionės metaforomis – dabar irgi ne kažin koks atradimas. Tiesa, atvirą kalbėjimą tokiomis amžinosiomis temomis gerokai pakoregavo postmodernizmo ironija, todėl kūrėjas, eksploatuodamas kūryboje šią kiekvienam mirtingajam tokią natūralią savęs kaip praeinančiojo jauseną, rizikuoja savo skaitytojo gyvybe: banali frazė užmuš jį, neperskaičiusį teksto iki galo. Todėl poetai tampa itin išradingi. Nes nekalbėti negali.

Valdemaro Kukulo poezijos rinkinys „Judas taipogi danguj“ taipogi apie tai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne ši dalelytė yra pažymėta santrumpa ntk (neteiktina) ir griežtai taisoma į „taip pat“. Kyla klausimas: kalbos klaida? O gal kalbinis žaidimas, subtiliai nurodantis, kad vis dėlto Judo – išdaviko – ten neturėtų būti? Pats poetas, tiesa, pėdų mėtyti nelinkęs – jis turi aiškią programą ir jau pirmuoju eilėraščiu paskelbia, jog mąstys apie mirtį, dėdamas lygybės ženklą tarp „visų kelionių“: „Visos kelionės / Į dangų ar pragarą baigias vienodai – / Be teisės sugrįžti atgal“ (p. 5). Tai aksioma, nes iš ten niekas tikrai nesugrįžo: regėti dvasias – tik romantikų ir mistikų privilegija. Šiuolaikinis žmogus racionalus: „Dabar jau niekas nesako: / Kaipgi aukštas dangus…“ (p. 8). Jis orientuojasi pagal žvaigždėlapius, skaičiuoja žvaigždynus ir nežino „laiptų į dangų“ pakopų semantikos. Teologija – ne mokslas apie Dievą, bet mokslas, įrodinėjantis, kad Judas „taipogi danguj“. Kam reikia tokio įrodymo? Nuo čia ir prasideda gan savitas autoriaus – šiandienos kūrėjo – dialogas su tradicija. Biblinis Judas – „amžinasis žydas“, pirmiausia išdavęs Jėzų, paskui suvokęs savo kaltę ją dar pagilino: savižudybės aktu atmetė didžiausią kiekvienam Dievo suteiktą dovaną – dovaną gyventi, todėl buvo pasmerktas amžinai klajoti pasaulyje. V. Kukulo eilėraščių rinkinio subjektas – žmogus, jaučiantis kaltę dėl to, kad gyvena: „Dar kartą kartoju: kaltas, be galo / Kaltas, kad gyvenu, kad gyvas“ (p. 11). Tai nėra abstrakti kaltė. Šiandienos žmogus išdavė tas atramas, kurios kadaise buvo svarbios. Jo gyvenimo neįprasmina nei proto, nei jausmo kategorijos:


Praskrendantis lėktuvas manęs
Neįtraukia į erdvę, į dangų,
Kaip neišmuša – lengvai ir savaime –
Liūdesys manęs iš manęs.

(p. 10)

Subjektas nėra tikras ne tik dėl ano, pomirtinio pasaulio, apie kurį niekas negali paliudyti, bet ir dėl to, kas dabar yra aplink jį ir jame:

Sutikčiau ištirpti medžio žievėj, pievos
Krūmokšnyje ar lėktuvo paliktoje
Brydėje, jei tai būtų mano tikroji
Vienatvė. Mano tikroji tyla ir mano
Tikroji mirtis, kuomet aš toks panašus
Į tylą. Vienatvę. Ir visa, kas nesuprantama.

(p. 10)

Tariamąja nuosaka ištarta abejonė „jei tai būtų“ pakeitė ir andainykštį romantinį tikėjimą gamtos galia, ir tikėjimą modernistų adoruojama civilizacijos pažanga. Žmogus atsiduria niekur. Jis – beveidis abstraktas, praeinantis net „pro savo šešėlį“ (p. 12), nepažįstantis paties savęs, negalintis su savimi sutapti:

Mane visi gyvenimai manieji skaido,
                                    skaldo, žeidžia,
Tegu ir spinduliais, tegu ir dieviškos
                              minties ašmenimis.
Tačiau manęs nėra. Arba esu visų
                gyvenimas, kurs žaidžia
Visur ir visada. Todėl ir niekuo. Niekuo,
                                              taigi – savimi.
Kieno gyvenimą aš gyvenu, už ką aš
                                            atgailauju?

(„Atgailos baladė“, p. 110)

V. Kukulo „Lyrinių baladžių“ ciklą norisi aptarti išsamiau, nes drįsčiau nesutikti su N. Gaidauskienės išsakyta mintimi, jog jis yra „šiaip jau blausokas, paremtas refrenų kartojimu“ („Literatūra ir menas“, 2006 02 10). Baladės pačia bendriausia reikšme – dramatinio siužeto kūriniai, kuriuose jungiasi meilė ir mirtis. V. Kukulo baladėse, tiesa, labiausiai ryškinama laiko tema. Skausmingas yra „patirto rytojaus“ suvokimas, jog meilė negarantuoja prasmės: „(...) linky rankos jos, / klūpsny jos kojų / Šiai žemei nieko nebepranešu, nors ji ir klausia“ („Patirto rytojaus baladė“, p. 102). Rytojus apmąstomas kaip menantis („Viršum siauro vandens“, p. 104), o dabartyje – letargo būsena, kai vyksmas yra tik šalia („Letargo baladė“, p. 103) arba nuobodulys („Nuobodžio baladė“, p. 105). Baladės žanrui būdingą mistinį šiurpulį kelia groteskiški „Pasirinkimo baladės“ vaizdai: „Ramentais beldžiasi į karstą nenumirę / Palaidotieji (...)“ (p. 106). Luoši „prapuolę“ artimieji „liudija prieš Dievą“. Atpažįstame modifikuotą biblinę situaciją: Ieva ir Adomas buvo ištremti iš Rojaus, nes paragavo pažinimo medžio vaisių. Kiekvienas krikščionis laisva valia renkasi gėrį arba blogį. Tačiau V. Kukulo lyrinio subjekto – „mes“ – žodžiuose galima išgirsti dramatiškas visos prarastosios kartos intonacijas: „Ir mes nežinom net, kad turim ką nors rinktis“. Tai nepažinusi Dievo karta, o netikri („pelių ir žiurkių“) dievai tegali atverti kelius tik į dykumas. Naujajame Testamente dykuma pasirodo kaip Žmogaus sūnaus išbandymų erdvė, kurioje vyksta aktyvi kova su pagundomis. V. Kukulo dykumose nėra nieko, tik sąstingis – jos palaidoja visus, kurie mirė „lig kaklo įkasti į smėlio auksą“ (p. 106). Įdomu tai, jog V. Kukulo poezijos žmogus priklauso kartai, augintai be Dievo, tačiau likimiškai jis vis tiek yra įrašomas į krikščionybės simbolių erdvę. Jo lūpomis pradeda kalbėti kolektyvinė pasąmonė, per kultūros istoriją reflektuojanti šią netikinčiojo situaciją kaip tam tikrą kartos atskalūniškumo (ar išdavystės) būseną:

Tavo kryžiui čia medžio nėra. Kur ieškot
                                                    jo pabėgai?
Ten tau lyja lietus, ir apsiaustas nuo
                              nugaros šliaužia, –
Laisio gailio – tolybėje – o laido dauno…

(p. 108)

V. Kukulo poezijos rinkinio subjektas solidarizuojasi su visais gimusiaisiais: jei visi krikščionys yra broliai Kristuje, tai jo karta yra broliai gyvenime, kuriame pagrindinė sąsajos pynė – neapykanta: „Kaip jie vienas kito nekenčia: / Šitas štai, rašantis, kaip nekenčia / Skaitančio ir svajojančio, jauno, / Matančio rašantį šiandieninį…“ („Legionas I“, p. 44). Nėra privačios, asmeninės erdvės, yra sienos „iš niekur į niekur“, griūvančios, virstančios „ant manęs, ant kitų“ (p. 70) ir – vėlgi tas pats atskirtumo nuo tradicijos jausmas: „Stoviu / Dar negimęs ir jau nebegyvas / Priešais nieką. Prieš tėvo sieną“ (p. 70).

Tačiau šiame nuo tikrųjų, apčiuopiamų esačių atribotame pasaulyje vakuumo nėra. Jį kartais pakeičia antrinė realybė – „knygų žemė“ („Žemynas, / Didesnis nei Žemė, kur kalbas / Knyga su knyga. Visos knygos / Turbūt su kiekvienu ir vienu / Tesikalba. / Gal ir todėl tik su knygom / Kalbuosi. Nes jos, tos kiekvienos, / Yra mano žemė“, p. 21). Tačiau čia jau slystama į dirbtinumą ir banalybes. Tiesą pasakius, autorius neatsilaiko ir prieš patį banaliausią knygos kaip šviesos šaltinio apibūdinimą: „Kambarys be šviesos, o knyga / Ir tamsoj tebešviečia“ (p. 37). Tekstas tiesiog prašyte prašosi priskiriamas „aušrininkų gadynei“, o ne XXI amžiuje gyvenančio poeto ištarmei. Aišku, aušrininkai šias eilutes vartotų kitame – teigiamo literatūros poveikio kontekste. V. Kukulo, jau suvokusio, kad tekstas gali išklibinti vertybines sistemas, eilėraštis grėsmingas: „Nemato / Baltas puslapis savo juodos / Griaunamosios galybės“ (p. 37). Bet skaitytojas jau užgrūdintas ir pats seniai supranta, kad „jėgos nelygios“. Jis tik suirzta, nes taip deklaratyviai lenktis knygai seniai nebemadinga. Nebejaudina ir ciklo „Bažnyčių bibliotekos“ sąsajos su vakarykštėmis tarybinėmis realijomis: „Raudonų sienų klaidūs labirintai, / Ligi dangaus išmūrytos lentynos / Bedievių bibliotekose liepsnoja / Raudonų vėliavų ugnim, ir vaikas, / Procesijai praėjus, surenka žolynus…“ (p. 50). Ezopinė kalba šiais laikais atrodo anachronizmas. Netgi kyla noras įvardyti ją paties autoriaus, tiesa, kitame kontekste, pavartotu žodžiu – „retrogyvenimas“. Poezija – tik punktyrinė šio ciklo linija, brėžiama nuo iš griaunamų bažnyčių vaiko „sukupoliautų“ knygų, knygų, kurios parduodamos turguje „prasmirdę silkėm, lašiniais, vinim“ ar vaizduotės aktyvizuoto paveikslo – užkeiktų vienuolių, lininiais pančiais pririštų prie knygų apdarų. Tačiau tiesioginio eiliavimo: „Šitaip naikinamos knygos: storas / Marksas užgulęs Platoną, o Kantą / Slegia Leninas“ (p. 58), – poezija jau niekaip nepavadinsi. Sunkiai suvokiamas ir bandymas laidyti kritikos strėles į kultūros aktualijas – tarkim, Valdovų rūmų atstatymą. Meno čia ne kažin kiek. Gal daugiau pasipiktinimo: „Ant laiptų rikiuojas dvariškiai / Karaliaus, lygiuojasi Seimo / Vadų apsauga. O karaliaus, / O Mindaugo, Vytauto niekur / Nėra“ (p. 81). Būtų satyra, pamfletas, bet kažkodėl nejuokinga. Karčiai graudu.

Gan gausiai visame rinkinyje vartojami žodžiai abstraktai „ištikimybė“, „meilė“, „sąžinė“, „išdidumas“, „likimas“ pakimba byrančioje kūrybinės sąmonės erdvėje, todėl norisi ieškoti bent kiek apčiuopiamesnio daiktų pasaulio. Nesvarbu, kad dūžtančio ar drykstančio: „Šitaip sudryksta bet kas, linoleumas, / Rūbai ir batai. Taip pratinas kūnas / Pats prie savęs“ (p. 29). Arba neapibrėžtos žmogaus jausenos laike, išreikštos įsiklausymu į tą daiktų pasaulį: „Tiksi kambaryje kokie devyni / Laikrodžiai. Ir visi skirtingai tiksi“ (p. 31). Neabejotinai tikra poezija – kalbėjimas įsižiūrint į daiktus, saugančius praėjusį laiką:

Žinoma, viską galima grąžinti į savo vietas:
      seni, dešimties (dabar jau trisdešimties)
Metų senumo tapetai, kadais imitavę
                                  sidabrą ir bronzą,
Masyvus rašomasis stalas, neišardomas,
įkeliamas ir iškeliamas tik per didįjį langą,
Abipus kurio vyksta visas graudus ir
tragiškas sėlių miestelio gyvenimas.

(p. 88)

Koklinė krosnis, vaikiškas ekspresionizmas tušu, močiutės iš skiaučių sunarstytas takas, sukrypusi knygų lentyna – tai kambario erdvė, simbolizuojanti žmogaus gyvenimą, apribotą dviejų langų, kurių didysis rodo į ateitį, o mažąjį galima pavadinti žvilgsnio į jau praėjusią vaikystę metafora: „Pro didįjį langą / Slenka kelias į kapines. O pro galinį, pro mažąjį, ranką ištiesęs, gali prisiskinti agrastų“ (p. 89). Šiomis eilutėmis norėjosi praplėsti recenzijos pavadinime išsakytą mintį ir taip reziumuoti V. Kukulo eilėraščių rinkinio visumą – žmogaus gyvenimas pasirodo kaip kelias į kapines, kuriame yra be galo daug kryžkelių, t. y. stabtelėjimų reflektuojant pasaulį, santykį su broliais gyvenime ar kaltę, nusigręžus nuo pastoviųjų vertybių, bet nėra pusiaukelių, nes niekada nežinai, kada mirsi. Ir kol gyveni, tol tveriesi kapą. Bent filosofiškai.