Jonos tikėjimas

Dvylikametis berniukas Jona lyg ir juokais parašo laišką Dievui. Kaip jis nustemba ryte ant palangės radęs atsakymą, tuo labiau, kad šis atsakymas labai keistas ir netgi juokingas.  Jona vėl rašo laišką ir tarp jo ir Dievo užsimezga bendravimas. Šitaip prasideda Jonos kelionė į savęs ir pasaulio pažinimą. O šioje kelionėje jį lydi Dievas, kuris nei kiek neatitinka bažnyčių ir pačių žmonių sukurto Dievo įvaizdžio. Jau pačioje pradžioje Dievas Jonai, o ir mums – skaitytojams – pažada ir įspėja, kad pokalbiai su juo nebus paprasti – "į pasaulį pažvelgsi kitomis akimis ir prieš tave išsiskleis visiškai naujos erdvės" ir "kai kuriuos mielus mąstymo būdus ir pažiūras gali švystelėti už borto".

Jonos šeima išgyvena nemalonių pokyčių periodą – tėvai nesutaria, vėliau ir išsiskiria, penkiolikmetė sesuo kankinama brendimo "kančių". Be to, daug klausimų Jonai sukelia problematiški santykiai su draugais. Vėliau, susižeidęs ir atsigulęs į ligoninę, jis sutinka kelis bendraamžius, kurie serga nepagydomomis ligomis. Jona tokių buitinių, psichologinių ir egzistencinių problemų akivaizdoje, kreipiasi į Dievą. Ir pastarasis Joną stebina netikėtais, tačiau logiškais, net ir vaikui suprantamais paaiškinimais apie visų šių problemų – nesantaikos, baimės, ligų, kančių – prigimtį. Vienos esminių minčių, kurias Dievas Jonai akcentuoja, yra tai, kad "jūs – absoliučiai laisvi, savąjį kelią galite pasirinkti", "viskas turi prasmę. O viskas, kas turi prasmę, yra gerai" ir galiausiai "viskas žmogaus gyvenime sukasi tik apie meilę". Jų pokalbiai, nors ir rimti, tačiau žaismingi, su humoru. Pasirodo, net ir Dievas moka juokauti, o humoras – puiki priemonė įtaigiai pavaizduoti žmogaus tamsumą, dėl kurio jis pats ir kenčia. Po truputį Jona bręsta ir įgytas žinias pritaiko savo gyvenime: nustebina savo tėvą duodamas patarimus, susidraugauja su seserimi atvirai parodydamas savo meilę jai, įkvepia vilties ligoninės palatos kaimynams. Dievas jam tampa draugu, kurio nereikia bijoti ar varžytis, su kuriuo galima ir juokauti, ir kalbėti pačiomis intymiausiomis temomis. O svarbiausia – jis patiki Dievu, nes praktiškai įsitikina jo teisumu. Dievo pamokymai tampa Jonos tikėjimu.

Manau, knyga skirta visų pirma tiems, kurie ieško atsakymų, kurie nemano žiną visą tiesą. Ji griauna daugelį stereotipų – tiksliau, ne griauna, bet parodo, kaip stereotipai, visažinystės pozicija įkalina šios pozicijos besilaikantį asmenį. Ši knyga – apie tikėjimą, bet ne apie religiją; apie Dievą – bet ne apie tą, kuris įspraustas į mūsų suvokimo rėmus; ir apie gyvenimą – ne tą, kurį gyvena kažkas ir kažkur, o tą, kuris yra čia ir dabar. Jos skaitymas – tarsi kelionė, iš kurios grįžtama įgijus optimizmo ir vilties. Tad linkiu perskaityti, keliauti ir... rašyti laiškus.