Jalmos serbentai

Nykoką nūnai ir gana vienodo skonio lietuviškos prozos stalą papildė leidyklos „Versus Aureus“ išleista knyga „Jalmos serbentai“. Nors jos autorius Tadas Žvirinskis pagal profesiją ir farmacininkas, jo smulkioji proza galėtų drąsiai rungtis su kai kurių iš to duoną valgančių rašytojų. Ir vis tik „Jalmos serbentai“ pasirodė perdėm rūgštoki – gal dėl to, kad be cukraus.

Smagu, kad vis labiau stiprėjanti „Versus Aureus“ leidykla palengva krauna sau visai solidų lietuvių literatūros krepšelį. Po sėkmingai iššovusios „Debiutų“ serijos A. Eidinto istorinių romanų ir kelių mūsiškių autorių poezijos knygų galima teigti, kad lietuvių rašytojai turi dar vieną stiprų ir juos mylintį draugą. Tą liudija ir naujausia vilniečio Tado Žvirinskio (gim. 1969) knyga „Jalmos serbentai“, kuri – tegul ir ne visiems patiks – bet pastebėta tikrai neliks.

Knygą sudaro daugiau kaip dvidešimt minimalistinio braižo novelių, bet dėl to tikrai jaudintis nederėtų: laikas skaitant neturėtų prailgti, nes jos ir yra tokios pat nedidukės kaip ir serbentų uogos. Titulinės novelės pavadinimas kilo nuo Anykščiuose esančio upeliuko Elmės, anykštėnų tarme vadinamos Jalma. Būtent šis vaikystės pas senelę kaime prisiminimus žadinantis upeliūkštis tampa gija, vedančia į fantasmagorišką kraupių metaforų ir simbolių kupiną knygos pasaulį.

Novelėje „Velvetinis švarkas“ keturiolikmetis paauglys įsisega į kūną dramteatrio ženkliuką. Tas, atrodytų, niekuo neypatingas ženkliukas pabaigoje tampa skaudžios praeities simboliu. Panašiomis vos juntamomis sovietmečio reminiscencijomis dvelkia novelės „Banginis“, „Užslinks naktis“ ar „Seserys“. Skaudus dramatiškumas kartais virsta gana aiškiu infantilumu, tačiau net ir tai neerzina, mat kiekvienai novelei autorius parūpina savitą, paradoksalią ir dažnai viską 180° kampu pakeičiančią pabaigą.

Gyvi, pulsuojantys ir organiški kūrinėliai supina savyje grynojo realizmo detales ir kartais ne visai skoningus autoriaus fantazijos elementus. Panašu, kad T. Žvirinskiui patinka grubiai šokiruoti skaitytoją, jis linkęs į kraštutinį žiaurumą, gali būti, kad tam įtakos turi jo buvusios studijos Kauno medicinos universitete ar net ciniškumo mokykla, praeita dar sovietų kariuomenėje. Novelėje „Po skerstuvių“ dominuoja kraujo gėrimas, „Pamiršk sniegą“ sarkastiškai aprašoma populiari telefoninių sukčių istorija, „Smarvė“ savyje slepia šiurpų nusikaltimą, tačiau ir už šių įvykių slypi ne mėgavimasis jais, o siekis atskleisti vidinę veikėjų motyvaciją.

Štai novelėje „Sotumas“ mažas berniukas Rūtenis, niekaip neatprantantis nuo įpročio čiulpti pirštus, su savo broliu (pasakotoju) kenčia patėvio Petro smūgius ir girtaujančios motinos priekaištus. Socialiniu realizmu persmelktas novelės rūbas neįprastas šiems laikams, o ypač dėl to, kad už jo slepiasi kažkoks nepažįstamas siaubas. Galų gale jis ateina: kartą naktį atsibudęs pasakotojas pamato besišypsantį broliuką, kurio lūpos išterliotos raudona uogiene, dar daugiau – visi, miegantys kambaryje, išsitepę ta pačia „uogiene“, o jos ypač daug – ant patėvio rankų. „Tada pamačiau, kad dėdės Petro pirštai nugraužti iki sąnarių“ (p. 58).

Reikia pasakyti, kad, nepaisant T. Žvirinskio intelektualumo ir noro kalbėti apie opiausias žmogaus dvasinio pasaulio problemas, silpniausios yra tos novelės, kurios neišlenda iš buitinės stilistikos. Žinoma, tokie kūrinėliai kaip „Skaičiai“ ar „Dievas yra didis“ neša savyje ironijos dozę, lengvai „susivalgo“ ir sukelia šypseną, bet tik tiek. Kartas ir su žiburiu tenka paieškoti gilesnės minties, fizinio ir dvasinio pasaulio sandūrų, bet galop supranti, kad jų aptikti turbūt nesiseka ir pačiam autoriui, o čia jau ne skaitytojo problema.
Apibendrinant „Jalmos serbentai“, nors gana rūgšti serbentienė, nors, deja, be cukraus, tačiau kaip tam tikras pasakojimo būdas, reiškinys gali būti valgomas. O šiek tiek sadizmu ir mazochizmu atsiduodančių gaidų galima ir nepastebėti, imti ir išspjauti jas nelyg pasipainiojusius serbentų kauliukus.