Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Išduoti, išsižadėti, apšmeižti

Išduoti, išsižadėti, apšmeižti Pirmasis įspūdis toks – skaitau į lietuvių kalbą blogai išverstą ruso Vladimiro Sorokino „Pirmą šeštadieninę talką“ („Первый субботник“, © Владимир Сорокин, 1979–1984). Atrodo, kad Herkus Kunčius, sėkmingai nuplagijavęs Eduardą Limonovą (H. K. romanas „Mano kova Bambino“ – tik šiek tiek modifikuota ir todėl nevykusi E. L. jaunystės šedevro „Nevykėlio dienoraštis“ kopija), griebėsi sulietuvinti kitą rusų populiariojo andergraundo genijų. Bet copy right problemos man nesvarbios, todėl iš pradžių su dideliu pasimėgavimu skaičiau šį V. Sorokino romano kloną, kuris atrodė lyg specialiai sukurptas tokiems literatūriniams iškrypėliams kaip aš. Sena revoliucionierė profesionalė su nukarusiais ūsais ir plaukuota krūtine per Žiemos rūmų šturmą slapta išprievartauja naktiniame Petrograde pasiklydusį nekaltą dvylikametį berniukėlį. Per tą pačią Didžiąją Spalio socialistinę revoliuciją sukilime dalyvaujančios gaisrininkų komandos viršininkas galinga šlapimo čiurkšle išrašo šūkį „Visa valdžia – taryboms!“ ir su dar didesne jėga sadistiškai išniekina niekuo dėtą senutę. Kitais, porevoliuciniais, laikais bulgarų istorijos profesorius nei iš šio, nei iš to kolegai užkuria „rusišką pirtelę“ – kartu nueina pirtin, susiginčija dėl istorinių datų, kirviu nukapoja docentui rankas ir katile išverda geriausio savo mokinio galvą. Tuo pat metu Arteke jaunutės pionierės pro išvietės skylę apžiūrinėja kosmonauto Komarovo pionierių būrio vėliavnešio – negriuko iš Somalio – pimpaliuką. O visą tą kunčišką sovietinio sekso ir smurto bufonadą vainikuoja Beloveže pasirašyto garsiojo SSRS likvidavimo akto vaizdelis: ten „pasirašomas“ visai kitoks aktas – vietinis baltarusis eigulys tratina spąstuosna įkliuvusią grakščią stirnelę...

Kuo ilgiau slapčia stebėjau šias sadomazochistines sceneles – skaičiau rašinėlius, kuriuos oficioziniai kritikai būtinai įvardys „postmodernia sekso, smurto ir žiaurumo estetikos dramaturgija“, – tuo labiau darėsi NESKANU: gerkle palengva kilo koktus šleikštulio gumulas – ne sartriškas, o toks kunčiškas – shleikshtulis vulgaris. Ir man, literatūriniam neformalui bei nenormalui, vujaristiniai sado-mazo-pedo-kapro-zoo malonumai nebuvo joks išsigelbėjimas... Tada ėmiau mąstyti. Prisiminiau keletą viešų pastarojo meto H. Kunčiaus pasisakymų. Iš smegeninės iškrapščiau joje užstrigusį H. K. pokalbį su Laimantu Jonušiu „Literatūra kaip ideologija“ („Š. A.“, 2004.VI.5): „Nerašau literatūros, o bandau skleisti ideologiją.“ Aha, bjaurio estetikos skelbėjo kūryba baisiai patinka sausam ir šaltakraujiškam Lietuvos kultūros vesternizatoriui L. Jonušiui (jis Herkų Kunčių laiko „vieninteliu tikrai maištingu rašytoju Lietuvoje šiuo metu“!), iškrypėliškos jo grožio sampratos nesibaido nei toks valstybės pripažintas emancipuotas rokoko estetas kaip K. Navakas, nei valstybinės literatūrologės – liesos pamėlusios vištelės, baimingai lesiojančios beicuotus grūdus iš po klasikinės formos valdžios stalo. Paradoksas: H. Kunčių labiau myli ne paprasta liaudis, visais laikais gyvenanti pagal šūkį „Seksas, smurtas – sveikata!“, o oficialiosios kultūros institutai ir prostitutai! Tad kurgi čia tas šuo (H. Kunčiaus populiarumo šou) pakastas?

Mąsčiau mąsčiau, kol sumaniau... pauostyti knygą. Ir pakvipo... ne, ne kunčiškais bezdalais, o... troškinančiomis makartizmo laikmečio dujomis ir kvapą gniaužiančiu šaltojo karo laikų eteriu. Tada man viskas paaiškėjo. Jbtvmt, paėmęs tik šią H. Kunčiaus knygelę ir apsimetęs, kad apie H. Kunčių daugiau nieko nežinai (pvz., negirdėjai, kad jis bandė perrašyti Žemaitę), gali drąsiai teigti: LITERATŪRINĖ HERKAUS KUNČIAUS KŪRYBA – TIESMUKA ANTISOVIETINĖ IDEOLOGIJA, PERAUGANTI Į TAUTINĘ RUSŲ NEAPYKANTĄ, T. Y. RUSOFOBIJĄ. Beveik iš kiekvieno šios knygos rašinėlio į mus neblaiviomis tūžmingomis akimis spokso prasigėręs, purvinas ir brutalus sadistinis iškrypėlis – rusas (H. Kunčiaus manymu, nesvarbu, ar tu estas, ar kubietis, ar čekas: jei gyvenai prie sovietų valdžios – tu rusas!).

Šie groteskiški pamfletai be galo primena politines karikatūras, kurios prieš 50 metų mirgėte mirgėjo tokių antisovietinės isterijos flagmanų kaip „Washington Post“ ir „Daily Mail“ puslapiuose. Su šiuo tekstų rinkinuku po pažastim prieš 25 metus į LLL mitingus būtų bėgiojęs A. Terleckas... Ek, pavėlavai, Herkau, pavėlavai... Nors gal ir ne – tokiems svetimos kultūros trėgeriams ir svetimų valstybių eterio balsams kaip L. Jonušys antisovietizmas bei rusofobija – nekvestionuojamas gėris ir amžina kultūrinė vertybė, o fašistuojančioje mūsų valdžioje sėdintiems homo antisovieticus ši ideologija – permanentinė politinė idée fixe, sujungianti šiaip jau priešingas jų pažiūras. Tiek to. V. Kudirka prieš 100 metų juk irgi rašinėjo bjaurius antižydiškus opusus, deja, valdžia jo neteisia už tautinės neapykantos kurstymą, o priešingai – verčia mus stovėti klausant jo tekstų... Turbūt todėl H. Kunčius satyros subjektu pasirenka ne antisemitą Kudirką, o „beveik rusą“ Sniečkų...

Totalią H. Kunčiaus „antisovietščiną“ (iš knygos konteksto iškrenta vienintelis apsakymėlis „Timūras ir Maratas“) pateisinčiau tik tuo atveju, jei abi ideologijas (sovietinę ir antisovietinę!) autorius literatūrinėmis priemonėmis būtų suabsoliutinęs iki absurdo, suvulgarinęs ir subanalinęs jas iki absoliutaus nulio, taip sakant, sovietizmo (ir antisovietizmo!) propagandos arklius būtų nuvaręs galutinai ir nušovęs juos į penkiakampę (arba šešiakampę) žvaigždę kaktoje AK-4 (arba UZI) serija! Deja, arba tokio veiksmo šioje knygoje nėra iš viso, arba aš, pusaklis politikos kačiukas, jo neįžvelgiau... Todėl kategoriškai neigiu autoriaus tekstą: „Štai aš, visomis prasmėmis nekorektiškas lietuvių rašytojas Herkus Kunčius“ (p. 10). Todėl visiškai be jokios ironijos sutinku su užpakaliniame viršelyje pateikta autoriaus bičiulio A. Šlepiko nuomone: „Herkus Kunčius – tikrasis patriotas.“

P. S. Tautinėj mūsų valstybėj turbūt neišeis apkaltinti H. Kunčiaus tautinės neapykantos kurstymu – patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už tautinę neapykantą skatinančius teiginius ir smurto kurstymą. Neva literatūra... Patriotinė... Tačiau Lietuvos BK 313 straipsnio 2 dalis skelbia: „Tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.“ Sovietinė epocha mirė, ji man – atminimo ir pagarbos, o ne paniekos vertas velionis. Herkau Kunčiau, dažniau tikrink pašto dėžutę! Cha cha cha.
CASTOR&POLLUX
2007-09-18
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 152
Kodas: ISBN 978-9986-39-491-4
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą