Intymus minoras

Mažorui – jokių šansų

Šiais laikais, kai poezijos knygos leidžiamos be jokių iliustracijų, Š. Navickio „Intymus minoras“ galėtų būti tikra „pilkųjų pelyčių“ karalienė – rinkinio dizainerė ir meninių fotografijų autorė Asta Gedminaitė gražiai pasidarbavo, ieškodama eilėraščiams jaukių „kambarių“. Pirmojoje „celėje“ įkurdintas ir pats autorius. Po savuoju portretu (fotografavo Darius Tarėla) Šarūnas užrašė: „Mėginimas mylėti be Meilės yra toks pat tuščias, kaip ir tikėjimas be Dievo. Abiem atvejais pritrūksta prasmės, o gyvenimas ima stokoti tiek turinio, tiek ir skonio.“

Jeigu žodelį skonis šiuo atveju suprastume ne kaip vieną iš pojūčių, kurio receptoriai liežuvyje, o kaip estetinę sąvoką, galėtume sakyti, jog su šia ištarme autoriaus skoningumas ir baigiasi: iš 36 „eilėraščių“ (gal apsirinku, nes knygoje nėra turinio, kuris leistų susigaudyti, kur eilėraštis prasideda, o kur baigiasi) – nė vieno originalesnio teksto, vien kažikokia estradėlė, kokią esame pratę girdėti per Pageidavimų koncertus televizijoje.

Š. Navickiui televizija – ne svetima erdvė: kiek anksčiau jisai kartu su Edita Mildažyte vedė TV pokalbių laidą. Tuomet niekas nebūtų nė įtaręs, jog iš tokio impozantiško vyriškio lūpų galėtų nusprūsti nei su poezija, nei su vyriškumu nieko bendro neturinčios eilutės... Pavyzdžiui.: Tu amžina naktis, kuri/ Pritvinkus ašarų ir kraujo skonio,/ Tu nežadi ramybės, tu jos neturi./ Kaip neturiu ir aš. Fortepijono... (p. 19). Arba: Kad nebūtų grįžus šalta, nesijausčiau vienas,/ Kad manęs nepasitiktų vien tik tuščios sienos./ Kad namai išliktų jaukūs ir kad nestokočiau/ Šilumos žmonėms dalinti, kuriuos aš užstočiau... (p. 49)

Visai neaišku, kodėl šio rinkinio epigrafu pasirinktas Maironis: Ar aš kaltas, kad mano širdis/ Nenukalta iš šalto akmens? – mat Š. Navickio nuotaikoms labiau būdinga kitų autorių melodika. Apie vieną savųjų favoritų jis praneša atvirai (p. 48) – net ir eilėraštis vadinasi ,,Sergejui Jeseninui“, tuo tarpu kitą „slepia“: Mylėjau jus. Greičiausiai, tebemyliu – / Nevykusiai, skausmingai, per giliai... (p. 29). Kaip jau čia neprisiminsi – jei nesi dar visai marazmatikas?! – Aleksandro Sergejevičiaus Puškino: Ja vas liubil. Liubov ješčio, bytj možet, v duše mojej pogasla ne sovsem? Tačiau: kas leidžiama Jupiteriui... Etc!

Trumpai drūtai tariant, pasirodė poezijos knyga be jokios poezijos. Tad kryžius, kurį leidinio viršelyje sudaro linijos vertikalė ir intymaus minoro horizontalė, mano galva, simbolizuoja ne mėginimą mylėti be meilės ar tikėjimą be Dievo (net ir šitas autoriaus motto juk banalus kaip gyvenimas, Viešpatėliau!), o tik galutinę ir neapskundžiamą poezijos mirtį – Š. Navickio raštuose ir lūpose.