Interpretacijos. Postmodernizmas. Vizualinė kultūra. Dailė

Knyga parašyta ir išspausdinta jau trečiajame tūkstantmetyje, taigi – praėjus postmodernizmo „bumui“. Praėjus postmodernizmo aukštinimui, taikymuisi prie naujos pasaulėžiūros, naujų psichoanalitinių ir filosofinių idėjų Vakaruose, bet ne Lietuvoje. Kultūrinės ir istorinės sąlygos taip lėmė, kad Lietuvą naujovės pasiekia gan pavėluotai. Tad ir postmodernizmas dar tik ima įsitvirtinti, keisdamas modernistinį suvokimą dailėj, literatūroj, muzikoj, fotografijoj ir apskritai mene. Vadinasi – knyga nė kiek nevėluoja (kaip galėtų atrodyti iš pradžių) supažindinti lietuvių visuomenę su nauja sąvoka ir jos reikšme. Su postmodernizmu.

Jau knygos pradžioje sprendžiama problema – kaip rašyti apie postmodernizmą, kokiu būdu jį analizuoti ir vertinti: įprastai/tradiciškai ar postmoderniai. Netiesioginis atsakymas į šį klausimą – visa knyga. Galutinė išvada nepateikta (anot paties aut., „knygoje daugiau klausimų nei atsakymų“; p.6), tačiau įvairialypis postmodernizmo traktavimas rodo autoriaus įsigilinimą ir nuovokumą. Net trisdešimties straipsnių rinkinys demonstruoja domėjimąsi įvairiomis meno sritimis. Tekstai suskirstyti pagal temas; kiekviena iš penkių grupių savaip atskleidžia postmodernizmą ir pačios temos atsiskleidžia jame.

I. Postmodernizmo strategijos – postmodernizmo suvokimas Lietuvoje, naujovės mene ir apskritai kultūroj: erotizavimo laisvė fotografijoj, dailėj etc., virtualioji demokratija; postmodernizmo prielaidos ir termino analizė; ženklo diskursas; skyriaus išvada, kad „lietuvių postmodernizmas – stilius iš nieko“ atrodo liūdnoka, bet gal atvirkščiai – pabrėžia, kad sukurti kažką iš nieko reikia sugebėti.

II. Tapatumas. Kaukė, savastis, projekcija – trumpiausias skyrius, kur daugiausia dėmesio skiriama grožio, „stiliaus“ supratimui: savitas moters reprezentacijos supratimas, dirbtinumo ir prigimties „dialogas“, subjekto de/konstrukcija kalbos ir simbolio plotmėje (pagal  J. Lacan‘ą).

III. Meno istorija, teorija, kritika. Postmodernizmo iššūkis – dar teoriškesnis straipsnių rinkinys; interpretacinis paradoksalumas: įsiliejant į kultūrą, tolstama nuo savęs; siekiant tiesos, svarbesnis pasirodo efektyvumas; A. Andriuškevičiaus straipsnio „Dailėtyra kaip dailės savimonė“ laisva interpretacija; marginalinis vertinimas, iliustruotas meninio projekto „ZUWYS“.

IV. Istorija. Tekstas. Ženklas – tęsiama interpretacija marginalinių (paraštinių, periferinių etc.) procesų tema; vertinami tapatumo ir distancijos santykiai; pastebimas niveliacijos pavojus, masinės kultūros pigumas; pateikiama trumpa G. Mažeikio knygos „Paraštės. Minčių voratinkliai“ recenzija.

IV. Šiauliai. Vaizdinys ir realybė – tarsi praktinio postmodernizmo taikymo ar tiesiog egzistavimo viename iš Lietuvos miestų (Šiauliuose) štrichai iš įvairių distancijų:
„Vietinės vaizduotės fantomai“;
"Istorinio palikimo spaudimas“;
„Psichoanalitinis ekskursas“;
„Vaizdinio politizavimas“;
„Disonansai“;
„Pasisavinimo taktikos“.

Labai taikliai V. Kinčinaičio pastebėta „dabartinė“ trijų epochų sankirta: nebaigtas modernizmas, postmodernistinė jausena ir antipostmodernistiniai iššūkiai ir net priekaištai. Teigiama, kad postmodernizmas toks naujas reiškinys, jog į nieką nesiremia ir niekuo negali būti grindžiamas. Tačiau paprastai naujas gimsta iš seno. Jei teorija nauja, vadinasi ji neigia senąją ar bent jau kitaip ją traktuoja. Tad ir postmodernizmas privalo turėti fundamentą, nuo kurio prasideda. Postmodernizmo atsiradimo procesui nušviesti, nusakyti skirtas straipsnis „Geisti, žiūrėti, fotografuoti“. Visame straipsnyje tarsi kuriama posmodernizmo sąvoka. Ji formuojama Lietuvos plotmėje (erdvėj ir laike) su teoriniu Vakarų autorių – filosofų, psichoanalitikų, rašytojų etc. – pagrindimu.

Įžvalgiai teigiama, kad paskutiniuoju metu mūsų televizijos, radijo, spaudos veikla vis dar nužymėta tarybiškumu – „teigiamo herojaus“ melancholija. Tai primityvūs modernaus socialinio progreso idealai – kapitalistinio turto, patriarchalinės šeimyninės laimės, profesinės sėkmės diskursas (p. 8). Manau, dar verta pažymėti, kad teigiamo herojaus atsiradimas sąlygotas ne tik ypatingos lietuvio socialinės prigimties ir padėties („dabartinė sociokultūrinė Lietuvos situacija“; p. 9) ar politikos, angažuotos Vakarų nuomonės („kliedesiai užsakomose TV laidose apie visaapimantį Europos Sąjungos integracijos gėrį ir NATO struktūras“; p. 9). Lietuvos informacinių priemonių strategija atsirado, tiksliau – formavosi, dviejų kultūrų (ne epochų!) sandūroje: minėtosios tarybinės (kurioje augo pagrindiniai lietuvių pasaulėžiūros „statusai“) ir staiga užplūdusios vakarietiškosios (kuri siūlo naują požiūrį). Joms abiems supriešinus savo praktines galimybes, Lietuvos visuomenė privalo rinktis – arba širdis, arba protas. Daugelio tarybinės kartos atstovų širdys linksta prie tradicinės pasaulėžiūros, – jiems tai tarsi stabilumo įrodymas. Jaunesnieji tautos atstovai ir naujovių stipriai paveikti, sudominti vyresnieji pritaria vakarietiškai kultūrai, net įsivaizduoja patys ją kuriantys. Taigi – teigiamas herojus: svarbu pastebėti („verta pažymėti“ tęsinys), kad jo egzistavimą lemia ir trečias svarbus veiksnys, svarbiausias šalia sociologijos ir politikos, – tai etniškumas. Lietuviai dažnai nesugeba objektyviai atsirinkti. Ir tą lemia ne tik skirtingų kultūrų  priešprieša (kaip skirtingi yra pieštukas ir kompiuteris; nors dabar suderinama ir tai: mini-kompiuteris puikiai valdomas nediduke pieštuką primenančia lazdele). Galbūt V. Kinčinaitis etniškumo sąvokos nevartoja dėl lyg ir nesiderinančio konteksto, o gal etniškumą įtalpina į socialinį procesą. Mano nuomone, etniškumą vertėtų pabrėžti bent jau dėl paties autoriaus pateiktos postmodernizmo sąvokos demonizavimo, pastebimo tarp Lietuvos menotyros atstovų: „Postmodernizmas – visų blogybių šaltinis, pagrindinis tikrojo Lietuvos vaizduojamojo meno kenkėjas: <...> [jis] neigia, pamina po kojomis tradicijas, propaguoja kultūrą be idealų“ (p. 9). O juk lietuviai pripratę prie liaudies dainų su idealizuojamu lyriniu herojumi, įpratę idealizuoti save, kad atrodytų geresni už kitus. Anksčiau idealizuotos tradicijos, dabar – techninės naujovės; o kartais abejos smerkiamos liekant ant laikinumo ribos. Lietuviai savyje turi ypatingų „sugebėjimų“ – blaškytis tarp vieno ir kito, to ir ano, pervertinti progresą ir per greit atsisakyti tradicijų arba per daug išaukštinti įprastus dalykus ir menkinti, net žeminti naujus kultūrinius (etc.) procesus.

Autorius gan drastiškai teigia, kad lietuvių stilius kuriamas iš nieko, kad viskas kopijuojama, niveliuojama. „Jeigu ieškotume dabartinio lietuviškojo stiliaus, jį galima būtų nusakyti vakuumo sąvoka“ (p. 93). Kokį vakuumą V. K. turi galvoje, matyti iš tolesnio teksto. Tai ir ekonominis, ir kultūrinis vakuumas, pripildytas svetimų ženklų sistemos. Turbūt taikliausiai pasinaudota postmodernistinės kultūros teoretiko J. Habermas‘o formuluote, kad „po bendra postmodernistinio konstruktyvizmo skraiste egzistuoja trys pagrindinės jo kryptys: jaunųjų konservatorių antimodernizmas, senųjų konservatorių premodernizmas ir nekonservatorių postmodernizmas“ (p. 94). Šis teiginys skamba tarsi auksčiau minėtos epochų sankirtos aidas. Lietuvoje ryškiausiai atsiskleidžia premodernistai, kuriems būdingas „praeities turinių reaktualizavimas“ (p. 95). Lietuviui transcendencija yra praeitis, o ne postmodernizmo teigiama dabartis. „Naujausioji literatūra nerašoma ateičiai (bent jau teoriškai), ji kuriama gyviesiems, „dabar“ ir „čia“ esantiems“ (N. Bartašiūnienė, V. Dumčiuvienė „Kultūros epochų ir literatūros srovių lentelės“, V. 2002, p. 30). Tad reikėtų susimąstyti, ar Lietuvoj tikrai egzistuoja postmodernizmas, ar vien imituojama jo teorija.

Visas straipsnis knygoje skirtas moters reprezentacijos aiškinimui. Jai suteikiama galybė įvairiausių vaidmenų: Žemyna, Laumė, Giltinė, Žvėrūna, Austėja, Saulė, Medeina. Negailima joms pažyminių ir net platesnių apibūdinimų. Ypač reklamos kontekste. „<...> moteris iracionalių, giluminių gyvulinio gyvenimo gelmių šaltinis. Vyras į jį žvelgia kupinomis geismo ir baimės akimis“ (p. 106). Ir tai nesmerktina, nes „jei reklamoje rodoma apnuoginta moteris – idealioji meilužė ir naudojamasi jos erotiškumu, seksualumu, tam tikrais kulminaciniais orgazmo momentais, reklamuojant įvairiausias sultis, kremus, pomidorų padažą – tai čia apeliuojama į mūsų instinktus. Nebūtina pirkti pačią prekę, tačiau tokia reklama kai kam gali padėti atpalaiduoti savo seksualumą, atrasti nežinomą moteriškumą ir jau gyvenime tai išbandyti... Jei reklamos vaizdiniai tiesiogiai krypsta į pornografinę, sadistinę, mazochistinę, transvestitinę, gėjišką ar lesbietišką kultūrą, jie ne tik žaidžia seksualumu, bet ir padeda šiek tiek orientuotis realiai egzistuojančioje tikrovėje“ (V. Kinčinaitis, žurnalas „Moteris“, 2002 lapkritis, p. 93). Tai ne tik nesmerktina, bet ir toleruotina.

Norint išsamiau aptarti šią įvairias kultūros sritis – centrus ir periferijas – aprašančią knygą, reikėtų ne  recenzuoti, o referuoti. Tai būtų objektyvesnis darbas, tikslesnis ir teorinių, ir praktinių postmodernizmo pusių tyrimas Virginijaus Kinčinaičio akimis. Be to, sunku nuspręsti knygos vertę jau vien dėl to, kad ji nėra vientisa – tai surinkti įvairūs straipsniai. Visgi galima pasidžiaugti, kad tie straipsniai atrinkti labai kompetetingai ir atidžiai, o jų iliustravimui pateikta beveik trisdešimt nuotraukų iš įvairių paskutinio laikmečio parodų. Belieka sulaukti tęsinio – dar platesnio  ir koncentruotesnio veikalo, skirto postmodernizmui ir jį lydintiems kultūriniams reiškiniams.