Gulago salynas

Kūrinys pagrįstas daugeliu tikrų įvykių. Kūrinys, kuriame pateikti autoriaus patirtų kelionių gulago „kloakiniais vamzdynais“ išgyvenimai. Tai kūrinys, kuriame kaligrafiškai atspindėta lenininės-stalininės-brežnevinės nekaltų žmonių įkalinimo ir žudymo sistemos kūrimo ir plėtojimo istorija. Aprašomų įvykių amplitudė svyruoja nuo meniškai sukurto apsakymo iki apysakos ar net didesnės apimties kūrinio. Pateikiama medžiagos apie atskirą nuteistąjį ir dešimtimis milijonų, kurie į gulago mirties stovyklas tekėjo tarsi didžiosios Rusijos upės, tariant Solženycino žodžiais — „srautais“.

Nesiimu pasakoti šio veikalo turinio, tik pagvildensiu atskirus politinius, ekonominius ir moralinius aspektus, kurie, mano akimis, bent kol kas, mums yra žinotini.

Atėjo laikas atmesti lenininės ideologijos išmintingumo mitą. Ne kas kitas, o Leninas ir Dzeržinskis buvo pirmieji, kurie nurodė sukurti ir sukūrė kitaip mąstančių žmonių žudymo ir naikinimo kalėjimus ir lagerius. Jie įgyvendino dar rusų rašytojo F. Dostojevskio pasmerktą ir demaskuotą partijon įstojusių ir jai priklausančių žmonių galimą sprendimų teisę žudyti kitą į save panašų žmogų, jeigu jis mąsto kitaip ir nepritaria partijos veiklai ir ideologijai. Tarp kitko, tai buvo svarbiausioji priežastis, dėl kurios Dostojevskio romano „Velniai“ leidyba sovietmečiu, tiesą sakant, buvo uždrausta.

Kertinis akmuo, ant kurio stovėjo (tikriausiai tebestovi ir dabar) „gulago salynas“ – slaptumas. Iš daugelio knygos puslapių rašytojas meistriškai išplukdo daugiaveidį slaptumo monstrą. Detaliai aprašo jį, parodo, kaip jis veikia visuomenę, atskirą žmogų, suimamąjį ir jau nuteistą ir gulago srautais plukdomą kalinį. Tik perskaitęs šį veikalą gali suvokti viešumo sąvokos prasmę ir esmę. Nežinojimas ir slaptumas, pusinės tiesos sakymas yra savivaliavimo, asmenybės kulto, neteisėtų valstybės veiksmų „įteisinimo“ pagrindas. Visur, kur šiandien sakoma pusinė tiesa, kur uždraustas tiesos sakymas, kur kas nors gali manipuliuoti tiesos monopoliu, jau šiandien, galbūt visai šalia mūsų, atgimsta ir plėtojasi leninietiniai – stalinistiniai visuomenės valdymo pagrindai.

Ar tokių faktų pasaulyje esama? Taip. Štai maskviškis Jukos koncerno lyderių teismas, kur į salę neįleidžiami žmonės; štai Čečėnijos išsivaduojamasis judėjimas, kur iš esmės viskas įslaptinta ir kur kariškiai savivaliauja nė kiek ne prasčiau, kaip Dzeržinskis po 1917 m. perversmo Rusijoje; štai įvykiai Uzbekijoje, įvykiai valstybėje, kuri ribojasi su Lietuva ir t.t.

Visuomenė turi budėti viešumo sargyboje ir imtis drastiškų priemonių prieš tuos, kurie viešumą nori apriboti. Deja, deja – tokiems žingsniams visuomenė taip pat turi subręsti.

Dar vienas solženyciniškasis gulago monstras – žmonių baimė ir prie jos visada prisiklijuojanti tuščiavidurė ir beprasmė viltis. Kai iš nežinių naktį atėję kėgėbėšnikai žmogų suimdavo, jis bijojo, kad kas nors nesužinotų to įvykio, kad viskas ramiau praeitų. Šalia jo viltis – kažkas, kažkur apsiriko, juk jis valstybei nei kam nors nieko nepadarė... Išsiaiškins ir paleis... Ne, sako Solženycinas, niekas neapsiriko, tu jau esi beviltiškai pasmerktas. Atmesk kvailas viltis, rėk visa gerkle, nes esi nekaltas, visiem reikia rėkti, tai neturi būti slapta. Ir aprašo ne vieną atvejį, kaip, nepasiduodant ir rėkiant žmogui, kegebešnikai, išsigandę viešumo, palikdavo savo aukas ir sprukdavo.

Sovietinė visuomenė ištisai rėmėsi melu. Melavo valstybinių struktūrų viršūnės, melas bangomis sklido žemyn, melu buvo dangstomi visi nepritekliai. Melo jūra tvino iš spaudos puslapių. Darėsi visiškai bereikšmis žmogaus žodis, nebeliko savigarbos, klestėjo padlaižiavimas ir dviveidžiavimas.

Solženycinas gardžiai ir sarkastiškai juokiasi iš naivių ir kvailų užsieniečių (ar ne tokį pat reiškinį, kai kurių valstybių santykiuose, mes galime matyti ir šiandien?), kurie beatodairiškai tikėjo sovietinės visuomenės pažangumu, gerove, humaniškumu, bėgdami nuo kapitalizmo negerovių, važiavo čia gyventi ir iš tikrųjų pamatė ko verti spaudos rašiniai ir net vyriausybės narių (Kosygino) žodžiai, apie sovietinį žmogaus asmenybės gerbimą, neliečiamumą ir t.t. Netrukus, kai tik peržengdavo sieną ir atvykdavo čia, sovietinis rojus jiems pavirsdavo gyvuliniais tremiamų žmonių vagonais, ir kurio nors specialiuoju gulago salyno lageriu. Kaip nekeista, mini Solženycinas, tie žmonės iki mirties tikėjo, kad „vakarai“ jų neapleis ir „netrukus“, išsiaiškinę padėtį, išvaduos... Jie, nepraradę savo kvailų iliuzijų, ir atsigulė į kurias nors gulago salyno kapinaites.

Taip pat lengvai, berijiniais metodais paremta propaganda, sovietijos valdininkai mulkindavo ir tebemulkina įvairiausias užsieniečių delegacijas, kurios „tikrindavo“ sovietinius kalėjimus, baisias piktadarybes vykstančias Čečėnijoje. Sakysim, sovietams visiškai nieko nereiškė, paimti keletą šimtų išbadėjusių ir liesų gulago kalinių, permesti juos į paruošiamąją stovyklą, kur porą mėnesių kaip kiaules buvo penimi, paskui aprengiami ir sukvėpinami, moraliai apdorojami ir pateikiami užsieniečiams. O tie, kvailių marionetės, netrukus skelbdavo pasauliui, kad Rusijoje su kaliniais elgiamasi gerai, kad ten kalėjimuose prisilaikoma europinių standartų ir t.t.
O iš tikrųjų nežmonišku žiaurumu ir neapsakomomis kančiomis buvo grįsti visi gulago „kanalizacijos vamzdžiai“ (Solženycino posakis), kuriais tekėjo ligoti, kruvini, skausmingi gulago srautai. Įsivaizduoti sunku, kaip kaliniai išgyvendavo vasaros karščius, o žiemą – 30 laipsnių šalčius, kai vagonų nevėdindavo, o žmonių būdavo prigrūdama tiek, kad stovėti, dėl ploto stokos, tekdavo ant vienos kojos; kai tarp vyrų įsprausdavo ir vieną kitą moterį ar merginą, kurią „blatnieji“ čia pat vienas po kito viešai prievartaudavo; kai kalinį keletui parų įkišdavo į karcerį, kur nebuvo galima nei stovėti, nei sėdėti, nei gulėti (tokia buveinė būdavo ruošiama pagal paskutinį inžinerijos žodį). Ir tos būklės tęsdavosi ne valandas, o mėnesius ir metus...

Veltui gulago salyno lageriuose bandytum ieškoti tikro teismo ir nors menkiausių nekaltai pasmerktųjų nusikaltimo įrodymų. Užtekdavo tardytojui (tai buvo oficialiai įteisinta) sukurti nebūtą versiją apie tai, kad suimtasis galėjo taip galvoti. Ta versija būdavo užprotokoluojama ir to užtekdavo, kad žmogų į gulago lagerius ištremtų 25 metams. Prie tokių teisminių farsų reikia pridėti visą arsenalą kankinimo priemonių, kurios savo aštrumu ir šlykštumu toli pralenkė viduramžius, hitlerinės Vokietijos budelius.

Kokio nors poskyrio KGB viršininkui visiškai nieko nereiškė, pamačius kaimyno gražią žmoną, nedelsiant vienu ar kitu būdu pašalinti jos vyrą ir po to atsigulti į jo lovą. Moters pasipriešinimas taip pat būdavo nesunkiai įveikiamas. O jei ji būdavo užsispyrusi ir nepasiduodavo, greitai pakliūdavo į lagerį, kur „blatnieji“ ją išniekindavo čia pat automobilyje, pervežant iš vienos tardymo įstaigos į kitą. Ne vienas, o šimtai atvejų, kai KGB pastangomis būdavo nuteisiamas sušaudyti įstaigos vadovas, kuris išdrįso paprieštarauti saugumiečiui ir veltui neatidavė jam patikusio kokio nors daikto.

Lenino ir Stalino idėja, kad stiprėjant socializmui aštrės klasių kova, nebuvo be pagrindo, nes sovietinis socializmas savo tikslu paskelbė visų žmogaus prigimtinių teisių niekinimą ir jų likvidavimą. Vadinasi, į tokios valstybės nusikaltėlių sąrašus turėjo patekti kiekvienas žmogus, kuris norėjo turėti savo butą, savo automobilį, savo pasaulį... Geriausia tokioje šalyje buvo gyventi vagims ir visuomenės padugnėms, kurių visą turtą sudarė nuplyšę ir suteršti drabužiai, ant kojų vieninteliai nuklypę batai. Iš tikrųjų tokia „visuotinės gerovės“ valstybė ir buvo kuriama.

Į traukinius tremiami kaliniai būdavo varomi naktimis, o ant vagonų (neišskiriant nė apdirbtų sunkvežimių) užrašoma „Mėsos produktai“ arba „Daržovės“ ir taip šiurpūs nakties įvykiai būdavo slepiami nuo pionierijos akių, kurie, išaušus rytui, su tamtamais ir dainomis vaikščiodavo tais pačiais keliais ir šlovindavo partijos vadus...

Tokio cinizmo, apgavysčių, žmogaus niekinimo ir kankinimo, sako Solženycinas, nebuvo net fašistinėje Vokietijoje. Sovietinė represinė sistema iš eilės naikino nekaltus savo šalies piliečius, Hitleris – tik tikrus savo priešus ir žydus.

Skaitydamas japonų rašytojo Akutagavos noveles, aptikau labai šiurpią – pačių visuomenės padugnių herojai apvagia savo klano senyvą moterį. Ji taip pat neturi ko valgyti, skurdžiai apsirengusi, bet tikri vagys surado ką ir iš jos pavogti. Be abejo, kalbėti čia apie žmogaus moralę, žmoniškus santykius – didžiausia beprasmybė ir nesąmonė. Solženycinas aprašo, kaip ištisas kalėjimo prižiūrėtojų – eilinių ir karininkų – klanas gyveno ir turtėjo pasisavindamas nuo suimtų ir tremiamų kalinių nuautus paskutinius batus, nuvilktas paskutines kelnes, paskutinį švarką. Perpus ar daugiau jie mažindavo kaliniui pusbadžiu gyventi skirtą maisto davinį, kad taip „sutaupę“ galėtų pagerinti savo materialinę padėtį. Tokie įvykiai tęsėsi kiekvieną dieną, ištisus dešimtmečius...

Galiausiai atėjo laikas, kai spalio perversmo monstras pradėjo ryti savo kūdikius. Toks likimas ištiko ne tik Beriją, Ježovą, bet ir Buchariną, Trockį, galiausiai ir patį Staliną. Čia tiksliai pasitvirtino mintis, kad šuniui tenka mirti šuniška mirtimi.

Niekur kitur nerasime ryškiau nupiešto sovietinių laikų Rusijos vaizdo, kaip A. Solženycino knygoje „Gulago salynas“. Čia žingsnis po žingsnio mes praeiname tos tvirtovės ideologiniais urvais, pamatome, kaip tie žmonių naikinimo rūmai buvo statomi, kaip kentėjo į juos pakliuvę žmonės. Ir kol Rusijos valstybinė valdžia neatsiprašys visų nukentėjusiųjų, nepasmerks visų tų, kurie vadovavo ir statė tą pastatą, dirbo jame, tol tas smurtas nebus nušluotas nuo žemės paviršiaus ir negalės nueiti į visišką užmarštį.