Gintarinė valstija

„Gintarinės valstijos“ žanrą nusakyti galima keleriopai. Tai lyg ir mokslinės fantastikos romanas, nes veiksmas vyksta po keliasdešimties metų: įmantriausios technikos pažanga fantastiška, bet moralinės pažangos jokios, tad čia jau spraudžiasi antiutopijos žanras. Kartu tai yra detektyvas, o spartaus įtempto veiksmo elementai artina prie trilerio. Taip pat panašu, kad esama viso to parodijos, ir čia jau vargu ar sėkmingai bandoma nušauti du zuikius – t.y. ir sukurti patrauklų pramoginį skaitalą, ir iš to šiek tiek pasišaipyti. O gal visa tai tik vientisas kultūrinis ir politinis farsas?

Už romano pavadinimo slypi tai, kad Lietuva su trenksmu išstojo iš Europos Sąjungos – „gremėzdiškos, dūstančios nuo socializmo struktūros“, pasak vieno personažo, – ir prisijungė prie JAV. Antra vertus, padarė tai ne iš blogo gyvenimo – mat šioje fantazijoje Lietuva yra padariusi tokią stulbinančią ekonomikos, mokslo technikos pažangą, kad tarp Amerikos valstijų iš tiesų galėtų būti „skambiausioji styga“, tariant ankstesnės epochos žodžiais. Lietuva pirmauja ir kompiuterine technologija, ir kosmoso užkariavimu, ir masine kultūra, ir visur kitur. Šis aspektas yra toks absurdiškas, kad tai vienas geriausių ir sąmojingiausių knygos ėjimų.

„McDonald’s“ tinklas čia (ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje) atrodo apgailėtinai šalia klestinčių „Petrausko cepelinų“ arba „Kugelio galaktikos +“. Štai čia yra tiesiog vaizduotės galimybė pamatyti, kaip tas „šaunus naujasis pasaulis“ atrodytų lietuviškų spirgų padaže. Juolab kad pabrėžiamas ne tik lietuviškų pramonės ir kultūros produktų dominavimas, bet ir jų agresyvus parodomasis lietuviškumas – čia beveik nėra prisiderinimo prie anglų kalbos leksikono bei tradicijų; tiesą sakant, kalbos nebe tiek svarbios, nes šioje mokslinėje fantazijoje kiekvieną kalbėtoją verčia parankinis robotas, bet jis, žinoma, pagamintas Lietuvoje, ir jo pavadinimas yra „šnibždukas“ – būtent tokį teko net amerikiečiams išmokti. Didžiosios pasaulinio kino bombos yra paremtos lietuviškų pasakų motyvais.

Jeigu kas pamanys, kad per tokį absurdą autorius skleidžia kokią nors lietuvišką patriotinę viziją, primityviai apsigaus. Be kita ko, tai yra vienas iš būdų pademonstruoti, kaip sočiai pafinansuotas masinės kultūros mechanizmas pasigauna ir sumala visokios kultūrinės raiškos erdvę – ir amerikietiškos, ir neva tautiškai lietuviškos. Muzikos pasaulį užkariauja „kaimiškojo hiphopo grupė „Apmyžti pirštai““. Sąmojo autorius turi ne tik čia – Janulis, savo TELEmastyje (Telšių gamybos videotelefone su daugeliu kitų funkcijų) išvydęs Grūto parko skulptūras, nusprendžia, kad jos antikinės:

Rūsti kakta, apgaubta vešlios ševeliūros vainiko, – ne kas kitas, kaip Dzeusas, svarbiausia dievybė, čaižanti pasaulį žaibais. Čia pat ir Atėnė Paladė, ryžtinga karo deivė, gimusi iš Dzeuso galvos, – šiuolaikiška traktuotė, moters rankoje ne ietis, o šautuvas, avi sunkiais auliniais. Du Dzeuso sūnūs, lygiai karingi ir mokslingi, filosofiški, Heraklis ir Apolonas, pavaizduoti kaip kostiumuoti ponai, Heraklio veido bruožai kiek mongoliški, Apolonas klauso jo mandagiai, nusiėmęs skrybėlę. Kiek toliau dvylika Heraklio žygių, kuriuos didvyris kažkodėl atlieka stoviniuodamas šen bei ten, sėdėdamas ant suoliuko uždėjęs koją ant kojos arba pakėlęs ranką, horizonte rodydamas turbūt angą į pačias Hado gelmes, kur jam teko nusileisti. Keturi pavargę argonautai, nusimušę nuo kojų, beieškodami Aukso vilnos, smunkantį Jasoną prilaiko draugai.

Be kita ko, visur kur pasaulyje smelkiasi ir Lietuvos karinė jėga. Pagrindiniai priešai yra estai (tai irgi geras dabartinės tautų lenktyniavimo mitologijos pašiepimas) – kažkur Šri Lankoje lietuvių jūrų pėstininkai išsilaipina tik todėl, kad įtarė tai padaryti ketinančius estus. Net ir asmeniniai ginklai galingi – lazeriniai automatai, kulkosvaidžiai „Šienpjovys-3QZ 5GW“.

Apie tai plačiai rašau todėl, kad būtent ši sukurta veiksmo terpė yra originalus ir, manding, sėkmingas sumanymas. Pats nuotykinis siužetas daro mažesnį įspūdį ir kelia daugiau abejonių. Jo užuomazga nei labai įmantri, nei realistiška, bet įsuka. Patyręs lietuvių kilmės amerikiečių policininkas Vitas Janulis atvyksta į „gintarinę valstiją“ pabendradarbiauti su vietos teisėsauga. Tuoj pat nužudoma televizijos žvaigždė, ir jam pasiūloma prisidėti prie tyrimo. Jis patenka į intrigų, įtarinėjimų bei mįslingų sutapimų sūkurį. Kelios įtariamos nusikaltimo galimybės viena kitą paneigia, paskui vėl neva pasitvirtina – viskas mezgasi į žiniasklaidos, politikos ir verslo amoralumo bei korupcijos raizginį. Čia autorius, regis, priverda daugiau intriguojančios košės, negu sugeba suvirškinti, – pabaigoje viskas išvirsta į menkai motyvuotas, sunkiai įtikimas asmenines bei masines perturbacijas.

Regis, trūksta tokio geriausiems trileriams būdingo momento, kai veiksmas stabteli, kai įsiterpia lėtesni, bet esmingesni personažų asmeninio gyvenimo aspektai, esmiškai susisiejantys su mįslingai pakibusia romano įvykių eiga. Toks momentas galėtų būti Vito Janulio sužinojimas, kad jis esąs žudiko psichopato klonas. Bet autorius to nepanaudoja. Staigi bei nemotyvuota abipusė Janulio ir Ulijonos Aužuolytės meilė netrukus pasirodo tokia lyg ir nesanti, bet ją pakeitusi kruvina drama tokia pat skubota, kaip ir daug kas kita artėjant romano pabaigai.

Akivaizdu, kad autorius nusprendė parašyti romaną, komerciškai sėkmingesnį už rimtąjį ir daug kuo įspūdingą „Pasaulio vidurį“ (2000). Beje, čia atsikartoja pastarojo pabaigoje plėtota virtualios, kompiuterinės realybės tema. Svarbiau tai, kad „Gintarinėje valstijoje“ (o iš dalies ir „Pasaulio viduryje“) autoriui pakiša koją noras aprėpti pernelyg daug pasaulio su visu jo viduriu (t.y. žmogumi), taip pat su visokeriopa šio pasaulio komentavimo raiška – menine, publicistine, politine ir panašiai. Šiuo atžvilgiu tai primena kai kurių Ričardo Gavelio romanų nesėkmes, nors šiaip jau toks užmojis lietuvių literatūroje retas ir iš dalies sveikintinas.

Dar vienas ryškus elementas – masinės kultūros satyra. Nužudytoji Kotryna Valiukienė buvo populiarių realybės šou laidų „Iki mirties“ vedėja. Jose tiesiogiai transliuotos savižudybės – norinčių sužėrėti paskutinę gyvenimo valandėlę prieš masinę publiką netrūko. Pora laidų aprašyta – štai sunkiai sergantis Aleksandras prieš nusižudydamas dar gauna ir tradicinį žiūrovo klausimą: „Koks seksas jums labiau patinka – oralinis ar analinis? – nori sužinoti Rozalija iš Kelmės“.

Deja, pabaigoje įvykiai chaotiškai verčiasi kūliais. Bet kai kuriuos skaitytojus paviršutiniškas greitas skaitalas, regis, kaip tik ir traukia.