Gero gyvenimo kronikos

Tai žinomo poeto eseistikos knyga, anot autoriaus, Kauno kultūrinio gyvenimo paraštės. Tačiau vien Kaunu čia neapsiribojama, nuklystama į sostinę, kitus Lietuvos miestus ir net užsienius. Tekstuose žinomų kultūrininkų – rašytojų, dailininkų – eskiziški, bet įsimintini portretai, pamąstymai apie kasdieniškus ir ne visai kasdieniškus dalykus. Pasakojimas gyvas, šmaikštus, išradingas, elegantiška šio rašytojo kalba turi jam vienam būdingą intonaciją.

Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia, tiesą sakant tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai. Ši prielaida ir būtų „Gero gyvenimo kronikų“ teorinis pamatas.

Šios bohemiškos esė rašytos 1994-1996 metais. Tai būtina prisiminti, nes anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo, sykiu su komerciniais kioskeliais. Visgi tekstuose susidursite su anų laikų realijom, išnykusiom kavinėm bei parduotuvėm, kadais vykusiais vakarais bei festivaliais. Rašiau net ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to. Todėl šie tekstai nėra kronikos įprasta prasme. „Baltojo vyno puslapiuose“ yra šis tas ir apie abstraktesnius dalykus ir nuotykis čia nebe toks ranka pačiupinėjamas.

Pats šių tekstų žanras vadinosi „Stulpelis“. Tokiu pavadinimu jie buvo spausdinami laikraštyje „Noriu“. Laikraščio rengtas tikrai įdomus Menų atvartas buvo viena mielų to laikotarpio keistenybių. O pirmasis „Stulpelis“ ir vadinosi „Nuobodžio veidrodžiai“. Jo čia nerasite, rasite tik tuos, kurie sėkmingiausiai daužė nuobodžio veidrodžius, liudydami, kad geras gyvenimas yra netoli, šalia mūsų, mumyse. Ir taip toliau.

Kęstutis Navakas