Ferdydurkė

Cip cip viščiuk arba vieno romano recenzija

1. Kažkada paprašiau prisiekusio „knygomano‘‘ parekomenduoti kokią knygą. Ir supratau, kad padariau didelę klaidą: man į dantis buvo įkištas romanas, kurį teko ne tik kad sukramtyti, praryti, bet ir suvirškinus neišleisti į senuosius Vilniaus kanalizacijos raizgalynus. Knygos autorius (amžiną jam atilsį) džiaugsmingai plojo katučių ir apsigyveno kažkurioje kūno dalyje. Nuo tada kiekviena skaitoma knyga iškęsdavo ne tik mano, bet ir to romano kritikos filtrą. Ir kaskart ta pati reziumė: Witoldo Gombrowicziaus romanas „Ferdydurkė“ – kol kas vienintelė knyga, kurios pasiutėliškumas iki šiol yra nepakeistas.

2. Teisingai pastebėjo Susan Sontag, kad šis romanas yra viena svarbiausių nepastebėtų XX a. knygų. Bandau spėti, kad nepopuliarumą lėmė ir tai, kad knyga parašyta lenkų kalba, ją profesionaliai išversti nebuvo gerų specialistų. Todėl knygos vertėja iš lenkų į lietuvių kalbą Irena Aleksaitė nusipelno Nacionalinės premijos. O kad vertėjas turi būti tikras kalbos virtuozas, įrodo kad ir šis sakinys iš romano: „Tačiau jis sėdėjo, o sėdėdamas sėdėjo ir sėdėjo taip kažkaip sėdėdamas, net užsisėdėjo savo sėdėjime, ir toks sėdėjimas buvo absoliutus, kad sėdėjimas[...]“(p. 230). Nežinau, ar skaitant romaną lenkų kalba sakinys skambėtų kitaip, bet faktas, kad knygos grožį sudaro žodžių, sakinių, prasmių žaismas - akivaizdus.

3. W. Gombrowiczius nesistengia nuslėpti savo dalyvavimo knygoje (kaip kad koks ekspresionistinis kinas, kuris propagavo vaizdo subjektyvumą, menininko buvimą kine). Romane aptikau keletą vietų, kuriuose autorius aprašo sekančio skyriaus sukūrimo aplinkybės: „O gal kūrinys gimė iš meistriškų kūrinių mėgdžiojimo?/ Iš nemokėjimo sukurti normalų kūrinį?/ Iš sapnų?/ Iš kompleksų?/ O gal iš vaikystės prisiminimų?/ O gal pradėjau ir paskui kažkaip man pasirašė?“ (p. 204).

4. Visgi, W. Gombrowiczius nebuvo vien žodžių žaismo meistras. Taip sakant, forma su turiniu. Romano veikėjai dalyvauja gausybėje socialinių problemų, kurios pasiekia ir globalių mastų. Jas rašytojas perteikia su tokia galinga ironijos ir sarkazmo doze, kad net kitaip pažvelgi į paprastą švietimo problemą: „Nes nėra blogesnių mokytojų nei tie, kurie patrauklios išvaizdos, ypač jei dar netyčia turi nuosavų minčių.[...] Nebijok, mes mokytojai mylime mažiukus, cip cip cip, nedrauskime mažūlėliams ateiti pas mus“(p.42). Arba homoseksualumas: „Ei, pusbernis,- staiga įsisvajojo jis, -ei, pusbernis!“.

5. Kad galėčiau kaip citatą įdėti visą romaną! Argi ne šauni recenzija būtų? Deja, galimybės man to neleidžia, autorinės teisės draudžia. Todėl tuoj dedu tašką. O kaip visa kita: romano naratyvas, tema, struktūra, kritika, nebijote būti diletantiška? Šioje vietoje pritariu Gombrowicziui ir jo romano pabaigai (kurią pasisavinu savo pabaigai ir cituoju be kabučių):

Pabaiga ir kaulas,
O kas skaitė – tas kvailas
Kaip bato aulas.