Elio

„Šitas bus Elis“

Ketvirtoji poeto Liudviko Jakimavičiaus knyga, pavadinta kilmininko linksniu, žyminčiu priklausomybę „kieno?“ −¬ „Elio“, turi paantraštę: „Eilėraščių apysaka“, taigi visas junginys būtų „Elio eilėraščių apysaka“. Tekstu ant knygos nugarėlės autorius žanrą nusako taip: „Ilgai svarsčiau apie šios knygos žanrą − kas tai? Eklektiška įvairių žanrų sangrūda? Ko čia daugiau − poezijos ar prozos? Ar įmanoma sulydyti į vientisą aidėjimą skirtingas kalbėsenas, dualistines realybes: „prieš tai“ ir „dabar“, šioje ir kitoje upės pusėje? Greičiausiai neįmanoma, kaip ir sukurti harmoningą personažą...“ Ne visada verta tikėti paties autoriaus ištarmėmis ir intencijomis, bet būtent šis tekstas stilistiškai natūraliai įsikomponuoja į pačios knygos audinį, metakalbiškai komentuodamas veikėjo istoriją ir tolygiai pereidamas jau į grožiniam tekstui būdingas intonacijas: „...tobulas yra tik tas, kurio vardo čia neminėsiu − tasai, kuris stebi, šypsosi ir liūdi, keliaudamas Elio pralaimėjimo istorijų paraštėmis, kartais pasislėpdamas ir vėl išnirdamas iš už debesies atsisėda šalia, kad mūsų Elį persekiojanti lemtis netaptų nepakeliama.“ Taip autorius čia tampa veikiau fikciniu pasakotoju, kuris teigia bandęs fragmentiškai apsakyti keletą „savo antiherojaus“ gyvenimo istorijų. Tad akivaizdu, kad šios knygos centre − personažas ir jo charakterio sklaida.

Vardas Elis − akivaizdi nuoroda į pranašo Elijo vardą. Pranašo Elijo gyvenimo istorija išdėstyta Senojo Testamento pirmojoje ir antrojoje Karalių knygose. Pavadinimų sąskambis „Karalių knyga“ ir „Elio eilėraščių apysaka“ irgi, atrodo, neatsitiktinis. Senajame Testamente Elijas − vienas iš nedaugelio pranašų, neturinčių savo knygos (plg. „Izaijo knyga“, „Jeremijo knyga“, „Jonos knyga“ ir kt.), jo gyvenimas papasakojamas Karalių knygoje ir įrašomas į Senojo Testamento „Istorinių knygų“ bloką kaip fragmentas iš tautos, gyvenusios sandoroje su Dievu, bendros istorijos. J. Jakimavičius pasakoja individualią Elio istoriją, taigi reikalingą atskiros knygos − „eilėraščių apysakos“. Elio vardas jungia jį su Eliju šaknimi, tačiau kartu tai − trumpinys, profaniškasis pranašo vardo atitikmuo. Per pranašo Elijo regėjimus tautai kalba viešpats, Elijas įvardijamas kaip „Dievo vyras“, „Viešpaties pranašas“. L. Jakimavičiaus Elio regėjimai veikiau siejasi ne tiek su Dievo žodžiu, kiek su paties pranašo Elijo gyvenimu. „Baltame lubų ekrane“ Elis perkeliamas į biblinį laiką ir regi save stovintį ant didžiulės kalvos, kur „apačioj plytėjo žalias nutviekstas slėnis / už nugaros padūmavęs skendėjo pilkšvas raukšlėtas kalnynas“ (p. 24), „lyg gelsvo marmuro miestas ar palapinės“ (p. 25). Galima teigti, kad pranašas Elijas − tai Elio alter ego, tačiau Elio gyvenimas įrašytas ne į tolydų biblinį, bet į fragmentišką ir byrantį šiandienos pasaulį. Nors jo paties giminės linija paro¬doma gana nuosekliai („motinos tėvas ūky augino kvapnų tabaką“, „seserys siuvinėdavo arnotus / bažnytines vėliavas / nimbus“, „tėvo tėvas samdydavo guvernantę / vaikus mokė gražių manierų“), bet Elis su jais jau nebeturi apčiuopiamo daiktiško ryšio:

Bet Eli
juk ir jie visi
turėjo turėti savo prieš tai −
kur andainykščių šaukštai šakutės durų
rankenos pypkės samovarai
plaukų smeigtukai porcigarai kur lazdos
panelių žiedai su akelėm
kur surašytos jų meilės ir nuopuoliai
kur jų akmenys su epitafijom
kas tai per menas
kokia gyvenimo filosofija
taip nugyventi gyvenimus
kad nebeliktų nieko?

„Prieš tai“, p. 13

Taigi ištisų kartų kurta daiktų pasaulio kultūra, žavinti bajoriška elegancija, yra trapi ir netvari. Punktyriškai brėžiamai istorinių kataklizmų − karo, sovietų okupacijos − temai atsvarą turėtų suteikti biblinė istorija, o daiktui − kuriantis Žodis. Ir būtent šis Žodis, kadaise reiškęs pasaulio steigtį, turėtų tapti pagrindu asmeninei Elio istorijai:

Kol dar nieko nėra pasakyta,
manė − svarbiausia,
kaip sudėlioti žodžius.

Iš žodžio
prasidėjo pasauliai,
dėl žodžių
sugriuvo miestai,
išžudyta milijardai žmonių −

o čia
tik mažytis gyvenimo epizodas ¬−
prisipažinti mergaitei meilėj
per išleistuvių vakarą.

Priėjo,
ir nieko,
visiškai nieko neliko,
ką naktimis prieš užmigdamas
buvo sudėjęs į tobulą sakinį.

Graži ta akimirka
iki kalbos −
gili ir elegiška amžinybė,
kai sminga į ją
pralaimėjimo geluonis.

„Iki žodžio“, p. 32

Būsena „kol dar nieko nėra pasakyta“ arba „iki kalbos“ − tai galimybės būsena. Nuo ištarties priklauso tolesnis veikėjo likimas. Kaip teigia pasakotojas/autorius tekste ant knygos viršelio: „Kiekvieno gyvenime būna tokių aitrių epizodų, į kuriuos taip įsijaučiama, kad jie lyg rūdys įsiėda į veidą, į akis, į šypseną, į kalbą. Po to jau nebeduoda ramybės ir ima persekioti kaip lemtis, kuri nepaleidžia. Eliui − tai pirmoji nelaiminga meilė, o visa, kas vyksta vėliau − yra tik mažesnių ar didesnių pralaimėjimų virtinė su nuopuoliais ir retom nušvitimo, nuskaidrėjimo akimirkom, kai ta nelemta lemtis tarytum palieka mūsų personažą ramybėje, tačiau kiekvieną akimirką tyko, paspendusi savo pelėkautus.“ „Pelėkautai“ − vienas iš prozinių intarpų eilėraščių apysakoje. Tai epizodas iš Elio gyvenimo, kuriame kalbama apie tėvo mirtį. Akivaizdi sąsaja su W. Shakespeare’o „Hamletu“, kuriame vaidinama pjesė tuo pačiu pavadinimu − „Pelėkautai“. Dramatiška Hamleto dilema „būti ar nebūti“ Elio gyvenime ironiškai transformuojama į buitinį epizodą apie pelę, įkliuvusią į spąstus: „Kaip gražu, bet vienaip ar kitaip reikia kažką daryti: pribaigti arba paleisti. Nežudyk, − moko Šventraštis, bet ten kalbama tikrai ne apie peles... Elis nejuokais sumišo, negalėdamas sumoti, kaip jam dabar elgtis. Jis prisidegė cigaretę ir vienais „triusikais“ basas išėjo į kiemą apsvarstyti netikėtai užklupusių jį dilemų.“ (p. 57). Akivaizdžiai matyti, kad Elio charakteris kuriamas laikantis vienos iš postmodernizmo taisyklių: jis ironiškas, ir ypač tais atvejais, kai atsiranda jungčių su „didžiaisiais pasakojimais“ − Biblija ar literatūros klasika. Tačiau ši ironija dramatiška. L. Jakimavičiaus knygoje balansuojama tarp ironijos ir rimtumo. Žaviai bravūriški yra vienas po kito einantys eilėraščiai „Alus“, „Prie alaus“, „Alaus laikas“ ir „Alaus pokštas“. Smagią šypseną kelia laiko matavimas alumi:

Miegot nemiega, bet taip į bokalą
barzdą įmerkęs,
lyg pačion amžinybėn.
Klausia vienas nuo kitos užstalės:
Ei, brolyti, atsakyk nežiūrėdamas
į savo laikrodį −
Kiek dabar valandų?
Penkiolika po keturių,
kas tau darbo?
Žiūri visi į laikrodžius ¬− iš tikro
penkiolika po keturių.
− O iš kur sužinojai?
− Matai, − sako, − alaus bokalas −
man geriau už bet kokį laikrodį −
Jei geras alus − kiekvienas gurkšnis −
juodos putos ant bokalo sienelės.
Taip ir skaičiuoju laiką.

„Alaus laikas“, p. 49

L. Jakimavičiaus eilėraščių apysaka pasižymi tuo, kad čia tokia ironija anaiptol nedisonuoja su rimta intonacija persmelktais egzistenciniais lyrinio pobūdžio tekstais („Balta ir geltona“, „Baigės ruduo“), nors dažniausiai šias lyrines intonacijas linkstama išardyti netgi tame pačiame tekste:

Po tavo šakom −
ant senstančio veido
raukšlėti žiedlapiai byra.

Žmogau, tau jau nieko nėra belikę −
tik savižuvytė,

švelniai
liečianti pelekais.

„Į šipulius laikas tarp pirštų…“, p. 59

Žaidžiama kalbos galimybėmis: naujadaru „savižuvytė“ akivaizdžiai nurodoma į garsinį atitikmenį „savižudybė“, mažybine priesaga tarsi sumenkinant ir paties mirties akto reikšmingumą. Tačiau Elis nenusižudo. Kodėl? Vienas iš prozinių intarpų „Akmenys“ turi paantraštę „pamokanti esė, nusižiūrėta iš A. Camus „Sizifo mito“, ir tai yra vienas iš L. Jakimavičiaus „Elio“ intertekstų. A. Camus „Sizifo mite“ teigia, kad yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema − savižudybė, o jo esė tema − ryšys tarp absurdo ir savižudybės, nes suvokus pasaulio absurdiškumą, kyla mintis pačiam nutraukti gyvenimą. Tačiau šis absurdas, pagal A. Camus, kyla ne iš istorijos kataklizmų, dramatizmo ar tragiškumo, bet iš pasaulio ir gyvenimo paprastumo, net banalumo. Suvokęs šią tiesą, žmogus įgyja laisvę − arba nusižudyti, arba „sutikti gyventi tokiame pasaulyje ir semtis iš jo jėgų, atsisakydamas vilties ir atkakliai liudydamas, kad galima gyventi ir be paguodos“ (A. Camus, „Sizifo mitas“). Tokiu pagal A. Camus „absurdo žmogumi“ galėtų būti ir L. Jakimavičiaus Elis. Jo gyvenimas teka ramiai ir paprastai, dirbant ar pramogaujant alubary ir retsykiais patiriant regėjimus, kurie, viena vertus, susieja jį su pranašo Elijo gyvenimo istorija, kita vertus, šis jo alter ego yra nelyg rudimentas, o regėjimo ypatybė − matymas „į šonus / kaip paukštis / plačiau nei akiračio pusratį“ („Okulistė“, p. 18) – suvokiama kaip „defektas“, žvairumas, reikalaujantis korekcijos − akinių. Tačiau jei A. Camus apie absurdo patirtis kalba be ironijos, Elio situacija − postabsurdinė, persmelkta ne vien gyvenimo beprasmybės, bet ir deformuoto (žvairo) žvilgsnio, sugebančio matyti daugiau („nesikrimsk neliūdėk / Eli / toks regėjimas turi savų privalumų“; „šitas vaikas yra kitoks / ne vien žvairas jo žvilgsnis / visa raižanti skustuvo geležtė / akys yra tik plyšelis / dirstelėk pro jį / ir atsivers / siaubinga misterija“, p. 18), ir kartu −¬ suteikti tam matymui ironijos atspalvį. Tačiau vietomis prasimuša vaikiškas tyrumas, pasitikėjimas metaforos galia išreikšti žmogiškos prigimties esmę:

mūsų širdys
iš gintaro
tik pažiūrėk per lupą
vabzdys
kiša kojos narelį
iš
mūsų širdys iš gintaro
vabzdys kiša koją
už

„mūsų širdys...“, p. 33

Gintaru tapusi širdis − jausmų metafora − sustingdo įvykius į atmintį, tačiau reikia gerai įsižiūrėti, kad suprastum, koks judesys įvyko, kas atsitiko nuo gimimo iki spėjamos mirties. Eilėraščių apysakos tekstą struktūruoja prologiškas eilėraštis „Kaip vėjas“ ir dvi knygos dalys „Pro sudaužytų akinių stiklą“ ir „Užutekio“. „Kaip vėjas“ mena laiką iki Elijo gimimo, įrašytą į dabartį, kurį simbolizuoja dvi senos vestuvinės taurės etažerėje. Vėjas − nepatvariausia substancija, sielos atitikmuo. Pavadinimas „Pro sudaužytų akinių stiklą“ žymi pasaulio matymo rakursą. Čia Elio vaikystės ir jaunystės įvykių fragmentai dėliojami į savitą personažo asmenybės paveikslą. „Užutekio“ bando jungti du laikus, arba, kaip aiškina pasakotojas knygos nugarėlėje, dvi dualistines realybes „prieš tai“ ir „dabar“ −¬ „šioje ir kitoje upės pusėje“. Upės tėkmė galbūt simbolizuotų laiką, bet paskutiniame eilėraštyje kaip opoziciją matome „riedulius“ − t. y. akmenis, kuriems skirta riedėti, tačiau L. Jakimavičiaus rieduliai statiški: „O kur jiems riedėt, / kai žemė priglaudžia / iki pusės, / iki kito ledynmečio − marios laiko“ („Tie rieduliai“, p. 89). Tai vienas iš tekstų − o tokių šioje L. Jakimavičiaus knygoje ne tiek ir mažai −¬ kur personažas neįvardijamas nei „aš“, nei „jis“. Jo lyg ir nelieka. Žmogui neretai skirta ištylėti „ilgą gyvenimo pauzę − maldą be žodžių“ ir pralaimėti amžinajam gamtos dabar − nuo ledynmečio „iki kito ledynmečio“.