Elfų durklas

Praėjo trys šimtai metų nuo įvykių, aprašytų „Žiedų Valdovo“ knygose, trys šimtai metų, kai buvo sunaikintas nuožmusis Sauronas, Juodasis Valdovas. Tačiau Viduržemyje vėl neramu, vėl smelkiasi Blogio jėgų kuriama įtampa, prisikelia Pilkapių šmėklos, nerimsta orkai, Jojantys Vilkais, Kalnų rijikai ir kiti Saurono bei Sarumano pakalikų likučiai. Netrukus paaiškėja, kad jiems vadovauja jau naujasis Šeimininkas. Kas jis, kokie jo tikslai? Ar galima išgelbėti Viduržemį? Į šiuos klausimus teks atsakyti hobitui Folkui, nykštukui Torinui bei jų draugams, kurie iškeliauja į tolimąjį žygį po Viduržemį.

J. R. R. Tolkien sukurtas Viduržemio pasaulis yra vienas iš detaliausių bei žymiausių kada nors sukurtų fentezy pasaulių, dėl kurio pamišusios ištisos fantastikos mėgėjų kartos. Galbūt šio reiškinio priežastis yra tiek istorijos, tiek kraštovaizdžių detalumas. Visgi Tolkienas ilgai tyrinėjo anglų kalbą bei folklorą. Be to, atskirai buvo išleista „Viduržemio istorija“. „Žiedų valdovas“ bei kitos knygos įtakojo daug vėlesnių darbų bei RPG žaidimų. Vieni tiesiog pasinaudojo Viduržemio modeliu, rasėmis, pabandė atvaizduoti įvykius iš kitos perspektyvos. Kiti pabandė tęsti įvykius toliau. Vienas iš šių tęsinių yra N. Perumovo „Tamsos žiedo“ trilogija. „Elfų Durklas“ yra pirmoji šios trilogijos dalis.

Šioje knygoje nebandoma aklai imituoti Tolkieną. Skirtumus skaitytojas ras beveik iškart: beveik dingo įprastinis idealizmas ir skirstymas rasių bei herojų į grynai juodus/baltus, ne taip detaliai aprašomos rasės, daugelis sutiktų herojų tampa „pilki“. Dauguma hobitų parodyti kaip degradavę ir pavydūs vienas kitam miestelėnai, nesirūpinantis niekuo išskyrus turto kaupimu ar kaip aplenkti kaimyną. O štai orkai sugeba ginti savo šeimas aukodamiesi gailesčio nejaučiantiems žmonėms. Pagrindinės blogio pajėgos – visuomenės atstumti žmonės ir kiti padarai, kurie nesusilaukia pagalbos iš valdžios. Parodytas ir žmonių pavydas turtingiems elfams, kurie pabėga į kitiems nepasiekiamą kraštą už jūros:

„-Elfai? Tasai gyvas giedantis nemirtingumas? Jie mums svetimi pačia savo esme. Taip, jie – Pirmoji Tauta, tačiau kas davė jiems teisę valdyti mūsų likimus, ištisų tautų likimus?! Jie mėtė mums savo didžiųjų žinių trupinius, kaip mes prašmatnios puotos metu mėtome šunims kaulus“.

N. Perumovas pasidavė nebe pirmą kartą pastebėtai silpnybei tarp rusų rašytojų. Į knygą nepamiršo įtraukti herojų-„rusą“. Tai pagrindinės teigiamų herojų grupės palydovas Mažylis – mažo ūgio, beveik visuomet girtas, peštukas, nieko nedirbantis, bet linksmas, geros „dūšios“ ir gerai kardų kovą išmanantis nykštukas. Na, šis herojus nesugadina knygos, galbūt net daro ją patrauklesnę skaitytojams Rusijoje. Bet ir neįneša jokio naujumo.

Man šioje knygoje nepatiko du dalykai. Visų pirma, knygoje jaučiami tarpai tarp epizodų. Man pritrūko viską siejančios aiškios veiksmo linijos ar tikslo iki pat pirmos knygos pabaigos. Pagrindinį tikslą visuomet užgožia laikinos problemos, ir pirmoji knyga palieka daugiau mįslių negu atsakymų. Kitas trūkumas – skysta pagrindinio herojaus, hobito Folko, motyvacija. Daugelyje vietų vaizduojama, kad jam ryžtas ateina kaip priepuoliai. Jei prisiminsime, kad hobitai yra iš prigimties bailūs, šiuos priepuolius galime sulyginti su psichine liga. Galbūt tai pateisinama – visgi dėmesys skiriamas jau nebe hobitams, o nykštukams, kur kas karingesnei ir tvirtesnei tautai.

Nežiūrint trūkumų, knyga skaitosi lengvai ir tikrai nėra bloga. Ją verta perskaityti vien palyginimui su „Žiedų valdovo“ serija.