Eglė vasaros naktį

Kada gimsta poezija?

Kai prabyla Tyla. Dievo, Ramybės, Ilgesio, Vienatvės balsu. Tas, kuris išgirsta šį balsą, dalyvauja nepaaiškinamoje būties susakralinimo misterijoje - poezijos gimime.

Visos sakralumą ženklinančios sąvokos - Dievas, Ramybė, Ilgesys, Vienatvė, Naktis, Ruduo - geriausiai apibūdina dešimtąją nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Juškaičio lyrikos knygą „Eglė vasaros naktį“. Jubiliejinis eilėraščių rinkinys turėtų ženklinti kūrėjo brandą, parodyti poetinių ieškojimų rezultatus. Tad kokie gi rezultatai?

J. Juškaičio lyrika pažymėta ryškiu dualizmo ženklu - gėris ir blogis, šviesa ir tamsa, gyvybė ir mirtis, sacrum et profanum. Daugelis tekstų nestokoja niūrumo; dažni kontrastai. Pvz., eilėraščiai „Nematyt žvaigždžių, miškingas kraštas…“, „Tu su juoda mintim…“, „Daugiau šviesos“ ir kt. Kontrastai ženklina gilią egzistencinio dramatizmo pajautą, dažnos mirties temos variacijos:

Ir mąstai, kaip mirtis
Tau tamsi tame
Baltesniam už mintis
Sniego baltume...
„Tu su juoda mintim…“, p. 28

Pasaulyje, kupiname tamsos („Nematyt žvaigždžių“, „naktis didžiulė“) ir šalčio („žvilgsniai lyg sušalę“), lyrinio „aš“ figūra melancholiška, lyriška, apleista, vieniša: „Visa prigimtis sunerimus / Tarp vakar taip ir tarp rytoj / Nupurto: tavęs nebuvimas / Kraupėjančiai tyli tyloj“. Didžiausios vertybės - žmogiškoji šiluma ir Dievas, atliekantis „Tu“ funkciją.

Būties susakralinimo siekis - pagrindinė J. Juškaičio lyrikos tendencija. Sakralumo išgyvenimai pirmiausia siejami su tikėjimo misterija, gilia krikščioniškojo Dievo pajauta:

Kaip akmuo į vandenį krintu,
Dieve, į Tave: žinojimas ratu
Plečias, o tikėjimas giliau
Panardina, nes Tavyj kartu
Su tikėjimu ir su žinojimu, kas Tu,
Kaip akmuo lengvėt apsivaliau.
„Kaip akmuo į vandenį krintu…“, p. 96

Dievas poetui - svarbiausioji dvasinė atrama („Širdyje, lyg paskutinę kulką / Partizanas, Dievą saugau sau“). Dažname eilėraštyje lyrinis subjektas kreipiasi į Dievą („Surink mus ant šimtmečių slenksčio mūs žemėse, Dieve“; „O Dieve, Dieve, girdisi man dainos, / Dainuotos Tavo žemei“…) arba Dievas tiesiog minimas („Dievas mano liūdesyj gyvens“; „žemėj pilnas galybės ir šventas / Dievo gailestingumas yra“…). J. Juškaičio lyrika dažnai turi ryškų religinį turinį (pvz., eilėraščiuose „Kokioj šviesoj Kalėdų naktį sėdžiu…“, „Apsisiautusi Saule“, „Vėlinių žvakė tepalo siunčia auksinio…“ ir kt.). Poetui dera pasisaugoti, kad Dievo figūra netaptų negyvu štampu.

Suvokimas, kad egzistuoja Absoliutas, egzistencinės tamsos išgyvenimus keičia sakraliniais tylos ir ramybės potyriais. Eilėraštyje „Mergaitės, kur žavėdavos, išmiršta…“ poetas teigia: „Tyla viena vieta didžiulei būčiai“. Tyla kaupianti, glaudžianti, gimdanti. Tyloje atsiveria slaptingoji būties esmė, prieinama tik visaregiui poetui. Netikėtas palyginimas - mirusiųjų tyla savo tyrumu prilygsta kūrybai (eilėraštyje „Žūstant kovojantiems nepavergia…“). Šios minties tąsa kiek kitu aspektu iškyla kūrinyje „Tyloj tu nuolat man šlamėjimas…“: „Kas buvo kuo, kas kuo yra, / Pro dvasinį taip žodžio spindesį / Išaiškins vien mirties tyla“. Mirtis ir tyla įprasmina viena kitą, tai du tos pačios esybės veidai.

Per Dievą lyrinis subjektas patiria Tylos Paslaptį. O prabylanti tyla lyriniam „aš“ leidžia atrasti dvasinę ramybę. Gamtoje slypi didingi savo paprastumu ramybės namai. Tai ženklina daugelis tekstų: „Jūros ramybė“, „Laimingas, kad mūsų laikai neatsiskyrė…“, „Mėlynas pavasaris, narcizai…“, „Žolinė praeina vasaros gale…“, „Prie lizdo šakoj pasilenkus…“ ir kt.

Nors rinkinio pavadinime akcentuojamas metų laikas - vasara, J. Juškaitį galima vadinti rudens poetu. Ruduo lyriniam subjektui leidžia pajusti giliąją vienatvės prigimtį, būties trapumą ir vienalaikiškumą, kartu - esaties išmintį (eilėraščiuose „Kalne per tylą varpas lyg per širdį…“, „Bažnyčia prie turgaus“, „Ruduo, ir neverkia jau minios…“, „Dygstanti žolė tarytum verksmas…“, „Kvepi rudens žeme, kuria žavėjais…“, „Atsisveikinimas“, „Kaimo ruduo“). Vasara dažnai suvokiama kaip praeinanti, besibaigianti. Tai ryšku eilėraščiuose „Žolinė praeina vasaros gale…“, „Meile, su meile žaidus…“, „Prieš saulę medžių lapai žiba…“. Būties praeinamumą, visa ko laikinumą lydi gyvenimo vertės suvokimas, meilės akimirkai išpažinimas:

Praeinant muzikai gražiausia verkti
Dienos, tokios vienos ir neverktos.
Neatmenu, ar ji turėjo vertę,
Tiktai žinau, kad ji nesikartos.
„O Dieve, Dieve, girdisi man dainos…“, p. 32

Laiko tema poeto tekstuose įgyja daugelį aspektų. Vienas iš jų - žmogus ir istorija. Esminis J. Juškaičio poezijos akcentas - skaudi tautos atmintis. Šią temą plėtoja eilėraštis „Priėjau prie šimtmečio viršūnės…“. Jame skausmingai ieškoma ryšio tarp trijų laiko plotmių - praeities, dabarties ir ateities. Lyrinis „aš“ sielojasi, kad nėra glaudaus ryšio tarp gyvų ir jau nykstančių kartų („Prasilenkime nė nepažinę“). Kai, saviems išmirus, lyg paminklas žmogus lieka vienas, jo neapleidžia tik nebyli tylos atjauta. Juntamas skausmingas laiko skilimas: „Liūdnas atsisveikinimas su tuo, / Kuo galėjau prasilenkiant būti…“ Laikas, neatsiejamas nuo istorinių realijų, iškyla ir kituose tekstuose: „Po žiedlapį žiedas išmėto…“, „Kad tik nepradėtų griaut mums mūrų…“, „Skaitau bylas pageltusias geltonas…“, „Ruduo, ir neverkia jau minios…“, „Išsilaisvinus“, „Turėsim šimtmetį lyg pašnekovą…“

Moralinės ir dvasinės vertybės - J. Juškaičio eilėraščių pagrindas. Kaip „Užsklandoje“ (rinkinio pabaigos rašinyje) teigia V. Sventickas, tai poezija, aiškiai parodanti, kad mūsų literatūroje gyva maksimalistinių siekimų aistra. Vis dėlto perdėtas moralizavimas kartais užgožia gilius esaties sakralumo išgyvenimus. Pvz., eilėraščiuose „Prabėgusias dienas pasikartoju…“, „Akių iš akių nepaleidę…“.

Šio poeto eilėraščių skaitymas reikalauja daug pastangų - lyg į statų kalną ritintum akmenį. Ir eilėraščių turinį, ir sintaksę ženklina komplikacijos. Turinio požiūriu pirmiausia (jau pirmajame rinkinio tekste) akcentuojamas žmogų auklėjantis vargas; sintaksę komplikuoja netradicinis žodžių surikiavimas eilutėje, kurį lemia dažni ir netikėti perkėlimai (enjambement). Pvz.:

Tik rūpesčiai lipa ir trunka
Apyblandų toliai, kurie
Nutildę mums atmintį, sunkią
Kaip žemė visa, seserie.
„Po žiedlapį žiedas išmėto…“, p. 5

Dažni perkėlimai ilgainiui ima varginti skaitytoją, ypač tuomet, kai dominuoja kiekvienoje eilutėje. Antai dar vienas pavyzdys: „Laimingas, kad mūsų laikai neatskyrė, kad kilpos / Suspindusių upių išsaugojo kalnus žalių / Švarių ąžuolynų su bokštais - aplinkui sutilpus / Tu prieblandoj mano svajonių, tarytum šalių“. Perkėlimai poeto eiles priartina prie prozinio pasakojimo, sutrikdo darnią lyrinių išgyvenimų tėkmę.

Pacituotuose posmuose ryški ir kita J. Juškaičio kūrybos tendencija - darnaus, klasikinio rimo siekimas. Viena vertus, šis siekis perdėm suarchaina tekstus; antra vertus, skaitytojui iškyla klausimas - ar rimas nėra dirbtinis, išgautas per jėgą? Į pirmą planą iškylantis komplikuotas sakinys, darnus rimas užgožia turinį. Mintis tarytum pametama painiame voratinklyje.

Prie mažiausiai pavykusių tekstų priskirčiau šiuos eilėraščius: „Prie Barboros Radvilaitės“ (įmantri struktūra paslepia prasminį teksto „stuburą“), „Liūdną vakarą“ (jaučiamas dirbtinumas, ne itin vykusiai bandoma susieti dvasinį pasaulį su materialiuoju, vyrauja tradicinės klišės), „Alyvos, širdiško lapo…“ (pernelyg sentimentalus tekstas), „Tuos laikus atlaikę, atsilaikę…“ (pernelyg ištęstas eilėraštis). Atskiro dėmesio vertas kūrinys „Jūros ramybė“. Kaip ir daugeliui poeto eilėraščių, jam būdingas dirbtinis rimas (vabalai - pabalai, sambą - skamba…). Ne itin vykę palyginimai: „Juodi laivai iš horizonto išbėgo kaip vabalai“, „Gulint smiltys prieš akį ribuliavo vaivorykščių ikrais“ (kursyvas - K.B.).

Rinkinyje nemažai ir pavykusių tekstų. Iš jų pirmiausia minėtini: „Rudės ruduo geltonraudonų tonų…“ (puiki kompozicija, vykusiai parinkti įvaizdžiai, darni euforija), „Mėnesienoj žvaigždės lyg purenas…“) lakoniškas, kondensuotas tekstas, aiški mintis), „Tu su juoda mintim…“ (eilėraštis, išsiskiriantis formos ir turinio derme, - trumpa, trūkinėjanti eilutė įprasmina vidinę įtampą). Neabejotinai pavykęs tekstas - „Apie žvakę mėnesiena…“. Išsiskiriantis liūdesio skaidrumu, vidinės savistabos akcentavimu. Itin darni euforija ir instrumentuotė papildo vidinę teksto harmoniją. Formos ir turinio dermė ryški paskutiniajame eilėraščio posme: „Pažiūriu pro lango stiklą / tartum klausimas pats sau. / Kokiam veidrodyj aš tikrą / Savo veidą palikau?“. Prie meniškiausių rinkinio eilėraščių reikėtų priskirti ir daugiau tekstų: „O Dieve, Dieve, girdisi man dainos…“, „Šešėlis“, „Vasara, tavo džiūgaujantis laikas…“.

J. Juškaitis pernelyg pasiduoda lietuvių literatūros tradicijai, jo poezijai trūksta modernesnio žiūros taško, taip pat drąsesnio, o ir tikresnio žodžio. Linkstama į perdėtą lyrizmą, sentimentalumą, patetiką, romantizuotus išgyvenimus (pirmiausia tai ženklina rinkinio pavadinimas). Reikia tikėtis, kad dešimtoji lyrikos knyga dar nepaskutinė ir poetiniai ieškojimai dar nesibaigę.