Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Didžiosios kačių skerdynės... ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai

Didžiosios kačių skerdynės... ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai Paprasčiausias būdas nusikelti į Šviečiamojo amžiaus Prancūziją galėtų būti leidyklos „Baltos lankos“ išleista Roberto Darntono knyga „Didžiosios kačių skerdynės ...ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai“. Smalsiam skaitytojui Prinstono universiteto istorijos profesoriaus apmąstymai žada rekonstruoti „prieš šimtmečius sugriuvusį simbolinį pasaulį“, t.y. XVIII amžių.

Tiesa, knygos, tiriančios anuometinio mąstymo ypatybes arba, pasak šių dienų žargono, l`histoire des mentalites, atsiradimas nėra specialaus tyrimo rezultatas. Jis greičiau susijęs su paties autoriaus Prinstono universitete skaitytu paskaitų kursu „Istorija 406“, MacArthurų fondo suteikta stipendija bei gausiais universiteto archyvais. Taigi prieš akis turime šiek tiek apdailintą paskaitų rinkinį.

Kam gali būti skirtas tokio pobūdžio leidinys? Studentams, kolegoms istorikams ar paprastiems skaitytojams? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tekstas įkandamas visiems. Tiesa, atitinkamai neorientuotai publikai gali būti neįdomu: linksmos XVIII amžiaus istorijos ir pasakėčios sukelia norą skaityti, o ilgos bei nuobodžios interpretacijos ir hipotezės jį gerokai pristabdo.

Visgi paėmęs Darntono knygą į rankas, tikiuosi užpildysiąs savąsias kultūrines spragas. Iki šiol XVIII amžius tekelia Šviečiamosios epochos asociacijas: tuo metu žinios ir pažanga „kasėsi“ po Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės autoriteto pamatais; ėmus naudoti patrankas ir šaunamuosius ginklus senoji riterių komanda darėsi vis senamadiškesnė; Jeanas Jacques Rousseau pareiškė svarbių minčių apie vaikų auklėjimą; valstiečiai buvo išnaudojami, o neturtingi miestų gyventojai vargo dėl aukštų duonos kainų. Todėl Darntono pažadas supažindinti su to meto intelekto savybėmis masina. Vienintelė mano baimė - likti neįtikintam. Jos apimtas skubu susipažinti su pačiais tekstais.

Pirmame skyriuje pateikiamos prancūzų liaudies pasakos. Jos lyginamos su analogiška kitų tautų kūryba, analizuojamos. Interpretacijos dažniausiai dramatiškos. Jos iškelia daugybę žiaurios prancūzų valstiečių dalios įrodymų - vyrų triūsą nuo aušros iki sutemų, varginantį moterų gimdymą, nuolatinį alkį ir kovą dėl išlikimo. Autorius rodo daug filantropinės simpatijos liaudiškumui.

Antroje dalyje aprašomos „siautulingos kačių skerdynės“, įvykusios Jacques`o Vincent`o graviūrų ir estampų spaustuvėje. Pasirodo, to meto spaustuvininkai (meistrai) aistringai mėgo kates: „Vienas buržua turėjo dvidešimt penkias kates, ant sienų nutapytus jų portretus ir maitino jas kepta paukštiena“. Čia atskleidžiamas dar vienas liaudies skurdo ir žiaurumo aspektas: mokiniai buvę tokie skurdūs ir engiami (valgę prasčiau nei to meto katės), jog apimti nevilties suorganizavo savo meistro kačių skerdynes ir tokiu būdu gerai pasilinksmino. Šios specifinės spaustuvininkų mokinių linksmybės autoriui kelia siaubą, o simpatiją liaudiškumui keičia viduriniosios klasės gyvūnėlių mylėtojo pasipiktinimas. Lietuvoje šis įvykis atrodo kur kas labiau suprantamas, ir tai padeda susidaryti pakankamai aiškų trečiojo luomo vaizdą.

„Žiaurų valstiečių folklorą ir smurtinius amatininkų ritualus“ keičia 1768-ųjų Monpeljė miesto („Etat et description de la ville de Montpellier fait en 1768“) aprašymas, paliktas viduriniosios klasės miestiečio. Palypėjus socialinėmis kopėčiomis, skyrius siekia parodyti, kaip „miesto gyvenimą matė provincijos buržua“. Ilgai ir ištęstai aprašinėjama Monpeljė visuotinė procesija (procession generale). Darntono manymu, ji rekonstruoja luominę miesto superstruktūrą. Čia man pradeda darytis šiek tiek neramu. Vis laukęs naujienų iš XVIII amžiaus ir perskaitęs tris skyrius, pagaliau sužinau, jog Prancūzijoje tuo metu egzistavo trys luomai.

Kitame skyriuje persikeliama į Paryžių (knygoje nuolat „kylama“ aukščiausiojo luomo link). Skaitytojas turi progą susipažinti su policininko Josepho d`Hemery raportais apie to meto intelektualus. Skyrius labai sėkmingas: čia profesionaliai pasirodo ir J. d`Hemery (per savo profesinę karjerą parašęs 501 raportą), ir R. Darntonas, šįsyk taikliai, šmaikščiai ir populiariai juos komentuojantis. Skaityti įdomu: panašu, kad pirmą kartą imamasi mentalitetų istorijos, o ne dar vieno visiems jau žinomų faktų pergromuliavimo ir nebereikalingo pagrindimo. Sužinome ir gyvenimo tiesą, kad norintys išlikti intelektualai privalo susirasti valstybinę tarnybą, mat versdamiesi vien rašymu (ar panašia veikla) baigia gyvenimą kalėjimuose, skurde ir ligose.

Penktas ir šeštas skyrius bando nagrinėti tik besiskleidžiančius vis artėjančios revoliucijos simptomus. „Visos tikros revoliucijos suponuoja specifinę, su niekuo nesupainiojamą dvasios dispoziciją“ (Jose Ortega y Gasset). Penktas skyrius skirtas Denis Diderot „Enciklopedijai“, turėjusiai visiškai sugriauti pirmuose skyriuose aprašytą gyvenimo būdą, be to - atimti pažinimą iš dvasininkijos ir perduoti jį į intelektualų rankas. Bandoma paaiškinti, kokį poveikį darė viena ar kita šios knygos skelbiama idėja, tačiau atrodo, kad galop Darntonui šis kruopštus darbas nusibosta, ir jis prieina vienintelės išvados - esą „Enciklopedija“ privedusi tautą prie Revoliucijos.

Besikeičiantį mąstymą R. Darntonas iliustruoja ir vadinamąja „skaitymo revoliucija“. Čia autorius naudojasi „intensyvaus“ (ta pati knyga skaitoma daug kartų) ir „ekstensyvaus“ („ryjamos“ vis naujos knygos) skaitymo sąvokomis. Pasak Darntono, XVIII amžiuje pradeda įsigalėti „ekstensyvusis“ metodas, vedantis prie mąstymo lūžio.

Iš esmės knygą skaityti malonu, tačiau įspūdis labai netolygus. Atrodo, jog nepaisant revoliucingo sumanymo - naujai išdėstyti XVIII amžiaus kultūros istoriją - autorius pirštą pakrutina tik keletą kartų, o visą laiką remiasi senomis tiesomis. Joms iliustruoti, tiesa, ištraukia vieną kitą linksmesnį pavyzdį, tačiau taip pat per daug nesivargina. Ne viename skyriuje pasitenkinama viena pagrindine istorija (atrankos kriterijai neaiškūs), skaitytoją įveliant į nesibaigiantį interpretacijų liūną. Trūksta ir mokslinio diskurso - kitų istorikų nuomonių. Tad vietomis knyga kelia nelabai rimto veikalo įspūdį. Aišku, autorius puikiai suvokia, kad XVIII amžiaus mąstymą restauruoti sunku, kad jis yra paniręs abstrakčiame „buvo“, todėl ir interpretuoti galima bet kaip. Antra vertus, 280-yje puslapių išdėstyta pagrindinė mintis ne tokia jau nauja - audringai prasidedanti Šviečiamoji epocha kažkokiu būdu veikia mąstymą ir kultūrą.

Nors vietomis su trūkumais, knyga verta pasiskaityti. Neabejotina, jog lietuviai joje gali aptikti šiokių tokių analogijų su nūdienėmis savo realijomis. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Lietuvos valstiečių padėtis mažai kuo skiriasi nuo ano meto liaudies situacijos, kad žiniasklaidos pasakos yra tokios pat žiaurios kaip ir senosios, kad lietuviškasis „pure intellection“ yra tradicionalistinis, kad pačių knygų niekas „ryte neryja“ ir apskritai jų neskaito. Tuo ir džiaukimės - revoliucija čia nė nekvepia.
Šarūnas Monkevičius
2003-02-18
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2002
Puslapių: 320
Kodas: ISBN 9955-00-077-5
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-31 14:57
Dratelė
aj ir dar...

nekokia recenzija dar todėl, kad naudojamas "žirklių ir klijų" metodas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-31 14:04
Dratelė
nium nelabai sutikčiau su recenzija

apskritai ją perskaičius susidarė įspūdis kad autorius prieštarauja pats sau.

teigdamas, jog knygą prieinama visiems, susidaro įspūdis, kad ji vis dėl to jam nepaliko didelio įspūdžio vien dėl to, kad tai ne pagal jo specialiizaciją.

ir padarytą išvada skamba gan juokingai :"Antra vertus, 280-yje puslapių išdėstyta pagrindinė mintis ne tokia jau nauja - audringai prasidedanti Šviečiamoji epocha kažkokiu būdu veikia mąstymą ir kultūrą. "

Juk tą "kažkokiu būdu" ir banfo atskelisti Darntonas...


kita vertus aš siūlyčiau paskaityti kitą šios knygos recenziją, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=655&kas=straipsnis&st_id=1851 kuri parašyta žmogaus, tyrinėjančiu kultūros istorija ir manau ji labiau verta dėmesio , nei ši - knyga perskaityta iš noro užplidyti nežinia kokias erudicines spragas...

gal vertėtų vardan išprūsimo perskaityti ir žmogaus anatomiją?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą