Čilės noktiurnas

Tėvas Sebastianas Urrutia miršta. Arba tik mano, jog miršta. Vieną naktį kunigą aplanko jo praėjusio gyvenimo scenos, kuriose jis save mato kaip nepasisekusį poetą, tačiau žymų literatūros kritiką. Čilėje gimusio Roberto Bolaño knygos personažas atskleidžia nuostabią Čilės literatūros analizę. Pirmą kartą ši knyga išleista 2000-aisiais metais ir per tiek laiko ji jau spėjo užsitarnauti viso pasaulio kritikų prielankumą.

Romanas yra pasakojamas pirmu asmeniu, kunigo Urrutia vardu. Šis personažas yra Opus Dei narys. Tai katalikų bažnyčios organizacija, kuri moko, kad kiekvienas yra pašauktas šventumui ir kad kasdienis gyvenimas yra kelias į jį. Kūrinys yra stipriai politizuotas, nors politiškumas ne visada reiškiamas atvirai ir tiesmukai.

Bolaño satyra pasiekia viršūnę paskutinėje knygos dalyje, paremtoje tikrais įvykiais. Maria Canales yra literatūriniu įkvėpimu apdovanota moteris, vieno salono, kurių Santjage pridygo kaip grybų, šeimininkė. Canales seka Mariana Callejas, ištekėjusios už Michael‘o Townley – vieno iš žinomiausių Pinocheto slaptosios policijos žudikų, pavyzdžiu. Tarp kitų nusikaltimų Townley buvo atsakingas ir už ministro Orlando Letelier bei Amerikos piliečio Ronni Moffit nužudymus.

Bolaño šiuos vaizdus naudoja norėdamas pailiustruoti abejingą Čilės literatūros prigimtį, kurią nulėmė įsitvirtinusi diktatūra. Namas, kuriame pasireiškia Canales literatūrinis įkvėpimas, naudojamas ne tik kaip salonas, bet taip pat kaip kankinimo centras. Teatro avangardo teoretikas užklysta į rūsį ir randa jame kankinimo auką, pririštą prie metalinės lovos. Nors ir sukrėstas šio atradimo, jis tyliai uždaro duris ir netgi nepamiršta išjungti šviesų, prieš palikdamas patalpą.

Vėliau, kai Urrutia aplanko atstumtą Canales, ji jį paskatina įeiti į rūsį, kur būdavo laikomi kankiniai, tačiau pastarasis atsisako tai daryti. „Tai šitaip Čilėje yra rašoma literatūra“, konstatuoja Canales, ir Urrutia su tuo sutinka, pridėdamas, kad taip literatūra rašoma visur „ar bent jau tai, ką mes vadiname literatūra, siekdami neįgriūti į šiukšlių krūvą“.

Nuo 1973 m. rašytojas Bolaño nebegyvena Čilėje, ir  tai atsispindi jo darbuose. Ankstesnis, neišverstas jo darbas „Los detectives salvajes“ – buvo klaidžiojimų romanas, painus kaip ir jo paties gyvenimas. Lotynų Amerikos grožinėje literatūroje yra pastebimos dvi įdomios tendencijos, kurias jungia siekimas pabėgti nuo prakeiksmo – pernelyg sentimentaliu laikomo magiškojo realizmo. Viena tendencija apima didžiuosius Lotynų Amerikos ir Europos rašytojus, su tokiais nepripažįstančiais apribojimų kovotojais, kaip kaip Ignacio Padilla, priešakyje. Antroji kryptis šlovina išsivadavimą (bent jau tam tikrų visuomenės sluoksnių), kultūros erdvumą ir jaudinantį Lotynų Amerikos identiteto kitimą dėl globalizacijos įtakos. Ši kryptis pradėta MacOndo judėjimo ir yra vedama apyjaunio Čilės literatūros rašytojo Alberto Fuguet. Abi šios kryptys yra pateikusios ne vieną įdomų romaną.

Bolaño yra kitoks rašytojas, nes jis nebėra Čilės gyventojas. Nepaisant to, „Čilės noktiurnas“ yra nuostabi ir gražiai parašyta knyga. Knyga žmogaus, kuris savo išlaiko pavydėtiną kiekvieno žingsnio, kiekvieno tempo pasikeitimo, kiekvieno paveikslo kontrolę. Ši proza yra nuolat žavinti ir viliojanti – vietomis lyriška, kupina įvairių užuominų, vietomis pripildyta kandžių sąmojų (knygoje Bolaño yra smulkiai išanalizavęs Čilės literatūros tradicijas su tokia džiaugsminga iškalba, kad dėl to jis gali nesitikėti daug pakvietimų vakarieniauti savo gimtojoje šalyje). Keista Urrutia Odisėja, siekiant išsaugoti nykstančias bažnyčias nuo balandžių teršalų, yra nuostabus rašytojo vaizduotės įrodymas. Bet būtent paskutinis rūsio vaizdas, nuspalvintas kančių, aiškiai parodo, kaip autorius romane moka moraliai ir intelektualiai įgelti.