Čiampar vampar

Leonardas Žitkevičius gimė 1914 m. lapkričio 19 d. nedideliame Vabalninko miestelyje Biržų rajone. Išgąsdinti Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) baisumų, jo tėvai, nešini mažu sūneliu ant rankų, pasitraukė į Rusiją. Leonardui buvo vos ketveri metai, kai mirė tėtis. Tada mama su našlaičiu likusiu sūneliu nusprendė grįžti atgal į Vabalninką.

Šiame miestelyje Leonardas lankė pradžios mokyklą. Patys džiaugsmingiausi vaiko dienų prisiminimai - tai maudynės Vabalos upelyje. Vasaros dienomis kartu su draugais jis mirkte mirko Vabaloje. Patyrė upelyje ir išgąsčio - kartą giliausioje vietoje dar gerai neišmokęs plaukti Leonardas skendo. Laimei, kartu maudęsis vyresnis berniukas jį ištraukė.

Ūgtelėjęs Leonardas išvažiavo mokytis į Biržų gimnaziją. Apsigyveno pas poetą Bernardą Brazdžionį, rašiusį eilėraščius ir suaugusiesiems, ir vaikams (tik knygas vaikams Bernardas Brazdžionis pasirašinėjo ne tikrąja pavarde, o Vytės Nemunėlio slapyvardžiu). Sekdamas namų šeimininku, ir Leonardas užsimojo būti poetas. 1927 m., mokantis antroje gimnazijos klasėje, vaikų laikraštyje „Žvaigždutė“ išspausdinami pirmieji Leonardo eilėraščiai.

Baigęs gimnaziją, Leonardas Žitkevičius Kauno ir Vilniaus universitetuose studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Klaipėdos pedagoginiame institute įgijo mokytojo specialybę ir keletą metų dirbo Veisiejų, Trakų, Žaslių valsčių pradžios mokyklose. Persikėlęs gyventi į Kauną, tapo Kauno radiofono darbuotoju, vedė radijo valandėles jaunimui. 1935 m. išėjo pirmasis Leonardo Žitkevičiaus eilėraščių rinkinys vaikams.

Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) metais Leonardas Žitkevičius pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, paskui išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Su ilgesiu prisimindavo Lietuvą, vaikystę prie Vabalos upelio, tuos metus, kai dirbo pradinukų mokytoju. Amerikoje mokytojauti jam neteko. Kad galėtų pragyventi, sunkiai dirbo pašte, fabrike. Pats save vadino juodadarbiu. Eilėraščių rašyti Amerikoje Leonardas Žitkevičius nesiliovė. Tik kurdavo savotiškai: eiles sugalvodavo dirbdamas fabrike, o grįžęs namo užrašydavo. Mirė poetas 1995 m. kovo 6 d. Niujorke.

Leonardas Žitkevičius rašė ir suaugusiesiems, ir vaikams. Suaugusieji jį vertina kaip puikų humoristą. Šypsotis verčia ir eilėraščiai vaikams. Ypač - apie juokingus žaidžiančių vaikų, dažniausiai berniukų, nutikimus: kaip išdykaudamas užsidirbo kaktoj guzą, kaip užkliuvęs už smilgos pralaimėjo lenktynes, kaip ruošęsis sniegu išprausti draugus buvo išpraustas pats... Smagią nuotaiką poetas mėgo kurti įvairiausiais garsažodžiais: kaukšt, pliaukšt, keberiokšt, čiampar vampar, rida dai! Eilėraščiuose, parašytuose išvykus iš Lietuvos, suskambo ir liūdnesnės gaidos - Amerikos palmių pavėsyje poetas ilgėjosi paliktos tėvynės. Bet aprėpiant visą Leonardo Žitkevičiaus kūrybą vaikams, galima teigti, kad jis - pats džiaugsmingiausias lietuvių mokytojas poetas.