Carmina Burana (vagantų poezija)

Lietuvoje pirmąsyk pasirodo viduramžių vagantų eilių rinktinė. Eilėraščius parinko, išvertė iš lotynų kalbos, parengė paralelinius lotyniškus originalo tekstus, komentarais papildė Sigitas Narbutas, o įžanginį straipsnį „Žodis apie vagantų poeziją“ parašė Genovaitė Dručkutė. Straipsnis įvesdina lietuvių skaitytoją į dažnam mažai žinomą viduramžių poezijos sluoksnį, kuriam atstovauja savotiškai marginalūs, gana lengvabūdiški, skambūs ir lengvai dainuojami eiliavimai. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos išleistame rinkinyje publikuojami eilėraščiai iš XIII a. viename Bavarijos vienuolyne sudaryto rankraščio, rasto tik XIX a. ir pirmą kartą išleisto 1847 m. Štutgarte „Carmina Burana“ pavadinimu. Parengėjas komentaruose nurodo, kokiais principais vadovautasi atrenkant kūrinius pirmai lietuviškai vagantų poezijos publikacijai, kokiais leidimais remtasi. Aptariamoje knygoje originalūs tekstai pateikiami daugiausia pagal 1847 m. leidimą ir tokia pačia eilės tvarka. Kadangi jame būta didelių praleidimų, kai kurie tekstai pateikiami pagal vėlesnius leidimus, daugiausia remiantis vienu paskutinių kritinių leidimų (pasirodžiusiu 1987 m. Frankfurte prie Maino). Į pastarųjų metų leidimus atsižvelgiama ir skirstant tekstus į tris temines grupes.

„Carmina Burana“ eilių autoriai germaniškuose kraštuose vadinami vagantais (pagal lotynišką žodį, reiškiantį „klajoklius, bastūnus“), o romaniškuose - dažniau „goliardais“ (žodis sietinas su Biblijos personažo Galijoto, ankstyvaisiais viduramžiais tapusio „Dievo priešo“, „velnio“ sinonimu, vardo lotyniška forma Golias, dažnai minima vagantų poezijoje). Viduramžiais vagantai - tai nerimstantys, iš vieno universiteto į kitą klajojantys studentai, vienoje vietoje ilgai neužsibūnantys dėstytojai, buvę seminaristai. Neabejotinai talentingi, išsilavinę, pakankamai gerai išmanantys antikinę ir krikščionišką literatūrą, Šventojo Rašto leksiką, sumaniai manipuliuojantys esamais kultūros modeliais, perdirbantys juos, sklandžiai įtraukiantys į savo satyrines, erotines, hedonistines eiles, „girtuoklių dainas“, kartais ir į pamokomuosius bei religinę pasaulėjautą teigiančius kūrinius.

Vagantų poeziją dažnusyk galima pavadinti šmaikščiais studentiškais išdykavimais, kuriuose - ypač žvelgiant į „Carmina Burana“ tekstus - keistai ir bravūriškai dera hedonizmo bei krikščioniškumo samplaika, idiliškais gamtos vaizdais pasaldintos žaismingos nepadorybės ir rūstūs, žmogaus gyvenimo trapumą primenantys bei nuolat budėti raginantys perspėjimai. Įdomios yra savotiškos parodijos bei palinodijos - tie parafrazės arba priešingos prasmės kūrimo principu paremti žanrai lotyniškojoje literatūroje itin išpopuliarės vėliau (taip pat ir LDK XVI-XVII a. kūriniuose). Vagantų eilėse imituojami antikos poetai - Ovidijus (dažniausiai), Horacijus, Juvenalis ir kiti; taip pat liturginiai himnai (ypač jų ritminė eilėdara; antikinių metrų procentas visuose „Carmina Burana“ tekstuose visai nedidelis, o lietuviškame leidime jų ir visai nėra), Biblijos tekstai. Imitacijos pobūdis neretai - „mozaikinis“: viename kūrinėlyje gali būti durstomi įvairių autorių parafrazių fragmentai. Išskirtinis šių eiliavimų požymis - sklandūs rimai, melodingumas; savo gyvavimo metu vagantų eilės funkcionavo kaip liaudies dainos - dažniau sklido iš lūpų į lūpas, negu užrašinėtos, buvo dainuojamos smuklėse, užeigose, įvairiuose susiėjimuose - be abejo, lotyniškai prasimokiusios publikos.

Dėl visų šių suminėtų savybių vagantų poeziją išties sunku prakalbinti kitomis kalbomis. Trumpos, ritmingos, dažniausiai taisyklingai surimuotos eilutės įveikiamos toli gražu ne kiekvienam vertėjui. Reikia perteikti ir lotyniško teksto žaismę, ir skambesį, ir kartkartėm smilktelėjančią tragiškesnę, gūdesnę intonaciją. Vertėjui turi būti įkandami įvairių žanrų poetiniai tekstai.

Neatsitiktinai lietuvišką vagantų poezijos rinktinę sudaryti ir versti ėmėsi Sigitas Narbutas, stilistiškai labai įvairios antikinės ir LDK literatūros vertėjas bei tyrinėtojas. Be kitų kūrinių, S. Narbutas yra išvertęs ir epinį LDK raštijos paminklą - hegzametru parašytą J. Radvano poemą „Radviliadą“, ir hedonistinius „Anakreontinius eilėraščius“. Įvairiopa vertėjo patirtis neabejotinai pravertė „dorojantis“ su vagantų tekstais; rezultatas paneigia kartais pasigirstančią nuomonę, esą tokio pobūdžio poezija neišverčiama.

Darbo būta nelengvo. Lotyniškame tekste neretai žaidžiama žodžiais, žeriami kalambūrai, itin dažnos aliuzijos į Šventraštį, aliteracijos, turinčios neatsitiktinę potekstę - priklausomai nuo prasmės intonuojančios žaismingai, grėsmingai ir taip toliau. Vertėjas ne sykį ieško vaizdingesnio, retesnio, senoviškesnio žodžio ir jį randa: „atmainingas tu, likime“ (p. 23), „bet ta baisėlė pilvota - / nuodėmių visų irštva“ (p. 41), „stabmeldystės veldinys“ (p. 95), „žemės murinas ertmes“ (p. 245), „jaunos, smarkios, narios“ (p. 139), „satyrų pundulys“ (p. 115), „visokie vaidulai / klaidžioja prieš auštant“ (p. 275), „nyksta šaltis pagelus“ (p. 201) ir taip toliau. Kartais nusikaldina vykusį naujadarą (p. 209: „pavasarvidžio minutę“; p. 127: „džiaugias žiedkėliu laiku / linksmas vieversiukas“), priverčia naujai suskambėt įprastą žodį (pvz., p. 127: „Nors sukriošus, tuo metu / siaučia net senutė, / valiūkauja su džiaugsmu / kiekviena jaunutė“ - „jaunutė“ paprastai vartojama kaip būdvardis, o čia, surimuota su „senute“, nuskamba daiktavardiškai - ir išties valiūkiškai). Kartais įprastas žodis „paspalvinamas“ retesne galūne, priesaga ar šaknies balsiu: „jaunumė trapi“ (p. 117 - 119), „paplotėliai springūs“ (p. 275), „glamonėm, bučiuku / gardžiuotis leisdama“ (p. 107), „išklausyk vergutį“ (p. 205). Vaizdingu humoristiniu, neretai dvejopos prasmės žodžiu paįvairinama originalo mintis, kuri, perteikta pažodžiui, taip smagiai neskambėtų: „tad kas kelias paryčiais - tikras minštakiaušis“, p. 275 (lot. „non est mentis sanae“; čia vertėjas valiūkauja, nepažymėdamas kirčio: juk tvirtapradė priegaidė šiame žodyje dvejopą prasmę panaikintų). (Tiesa, šiuo atžvilgiu kartais gal kiek persistengiama: p. 201 frazė „ir jau mėnuo / žinda vasaros papus“ įgauna gruboką atspalvį, kurio nejaučiama originale, nes „ubera“ galima versti ir neutralesniu sinonimu; be to, lotyniškasis „ver“ - pavasaris čia nelabai tiksliai verčiamas „mėnesiu“.)

Į vertimo tekstą gražiai įsilieja priderinti frazeologizmai („pūsti miglą į akis“, „ožius nerti“, p. 47, „kriošenas, kur kai kada / jau ir spaliai byra“, p. 273), liaudies dainų palyginimai, epitetai bei intonacijos - tas itin dera verčiant vagantų tekstus, kurie, kaip jau minėta, buvo tapę populiariomis dainomis: „Kol naktim nevirs dienelė, / na, o poilsiu - vargelis“ (p. 217); „Virva, gurga šaltinėlis; / čia suskamba lakštingėlė“ (p. 121); „Baigiasi jau jums diena, / vakaras netõli“ (p. 67); „Liūdnas, baltas kaip žiema / tavo mylimasis, / be kailiuko jo skranda, / sėdi plikas, basas“ (p. 153) ir taip toliau. Vertėjui pavyksta išraiškingai išversti originalo aliuzijas į Šventraščio palyginimus: „Veltui šitaip tu kalbi, - / ji Filidei taria, - / ir į adatą veri man kupranugarį“ (p. 157). (Plg. lotynišką tekstą: „et per acum niteris / figere camelum“ - vertime tiksliai perteikta ne tik prasmė, bet ir „garsinis fonas“.)

Puikaus vertimo pavyzdys - Valterio iš Šatijono „Romos satyra“ (p. 35 - 47): tikslūs kaip originale rimai paryškinami vaizdinga leksika („didžiuoklę - duoklė“, „šeimininkės - baisininkės“, „Charibdė - prilipdė“ ir pan.), išlaikoma originalo dinamika, įtampa, kandus įkarštis:

Plaukia galera tenykštė -
joj kita pasaulio rykštė
ryja kupranugarius.
Užsimetusi vualį,
drasko visa, ką tik gali,
tarsi liūtas uvėrus.
(p. 41)

Rinkinyje gausu pavykusių gamtos vaizdų:

Pūtė vėjas ir kažką
joms ausin šnabždėjo;
buvo netolies lanka,
joj žydėjo gėlės,
dar upelis tarp gėlių
kaži kur skubėjo
ir kažką linksmu balsu
bėgdamas murmėjo.
(p. 139)

Tiesa, į šio cituojamo posmo ketvirtąją eilutę man norėtųsi įkišti savo trigrašį ir patikslinti rimą - na, tarkime, „gėlėmis žydėjo“ ar panašiai. Kaip minėjau, lotyniškojo originalo rimai beveik visur itin tikslūs, nors ir primityvoki, nes tas tikslumas dažnai grindžiamas vienodų gramatinių formų galūnių sutapimais (amarum - lacrimarum, iuventute - virtute, ludamus - procedamus ir pan.). S. Narbuto vertime tikslūs rimai dažnai esti sudėtingesni: galeros - geros, ačiū - gyvačių, marios - vario, jaunimą - ima ir taip toliau. Gausu ir tikslių gramatinėmis formomis pagrįstų rimų: bijoti - byloti, vadovauja - pasalauja, derlinga - džiaugsminga. Tokį precizišką rimavimą labai sunku išlaikyti, nes, kaip minėta ir cituota, eilutės itin trumpos, o siekiant ir tiksliai, ir vaizdingai perteikti prasmę, rimus kartais tenka aukoti. Gaila, kad tarpais rimas nukenčia pernelyg smarkiai: kai, pavyzdžiui, p. 125 tikslūs originalo keturių eilučių rimai (algore - gratiore - rore - humore) verčiami jau perdėm apytikriais (gruodui - kvėpuoja - puolant - sluoksnis), norėtųsi sklandesnio skambėjimo. Kartais vertėjas randa originalią išeitį: pasitelkia gaubiamąjį rimą, kaip Valterio Meipso „Paskutinėje valioje“ (p. 341). Keturių eilučių rimai mori - ori - chori - potatori perteikiami taip: karčiamėlėj - padėta - palinkėtų - girtuoklėliui. Beje, tai populiariojo posmo „Meum est propositum in taberna mori“, kuris su nežymiomis variacijomis kartojasi dabar jau Archipoetui priskiriamoje „Vaganto išpažintyje“ (12 posmas), vertimo rimai. S. Narbutas abu šiuos posmus (Archipoeto - p. 231) verčia skirtingai. Mano galva, labiau pavyko Valteriui Meipsui priskiriamo šios strofos varianto vertimas: originalo melodingumas perteikiamas minėtu gaubiamuoju rimu, vertime išlaikomas „angelų choras“, „džiūstanti burna“ tiksliai atliepia originalo „sitientis ori“. Tuo tarpu Archipoeto posmo vertime rimai netikslūs (smuklėj - būtų - džiugūs - mūsų), angelų chorų nėra, teliko pavieniai angelai (tiesa, choras paminėtas 11 posme), o burna (šįsyk „gerklė“) taip pat „džiūstanti“, nors originale geidaujama, kad vyno būtų prie „morientis ori“, t.y. „mirštančiojo burnos“. Beje, tokį mano kabinėjimąsi gal lemia ir tai, kad paprastai itin daug trokštama iš labiausiai žinomų, „programinių“ kūrinių vertimų. Todėl „Vaganto išpažinties“ vertime priekabiai įžvelgiu ir kitų ydų: pvz., pirmojo posmo pradžios vertimas, man atrodo, nepakankamai perteikia originalo dramatizmą: lotyniškame tekste subjektas „in amaritudine“ (t.y. tarsi gelminio kartėlio graužiamas) kalba savo „menti“, taigi kreipiasi į savo vidų, o vertime „karti tiesa“ išliejama į aplinką - neapibrėžtiems „jums“.

Taip pat norisi „pasikabinėti“ prie anoniminio eilėraščio „Iste mundus furibundus“ vertimo pradžios: perspėjančiame apie gyvenimo trapumą kūrinyje itin svarbios prasminės aliteracijos: nuolatinis „nd“, „nt“, „m“, „n“, „r“ kartojimasis pirmosiose dviejose strofose sukuria grėsmės, mirtį skelbiančio varpo dūžių įspūdį: „mundus furibundus“; „res mundana, vita vana“, „animas in tartara“. Tuo tarpu šių strofų vertime tokio „dundesio“ nesigirdi.

Tačiau patyręs ir sumanus vertėjas puikiai išmano savotišką „kompensacijos mechanizmą“, reikalingą verčiant poetinius tekstus: dėl skirtingų kalbų struktūros bei leksikos ypatybių kartais tiesiog neįmanoma tiksliai ir išraiškingai išversti konkrečios vietos, originale itin paveikios; tokiu atveju „atsigriebiama“ kitoje vietoje. Šiame eilėraštyje vertėjas „atsigriebia“ tolesniuose posmuose. Plg. ketvirtąją strofą:

Kūniškumas
bei marumas -
du dalykai laikini,
jie ateina
ir nueina
kaip šešėlis viršumi.

Arba sąskambius: „tuoj neranda - nes praranda“, „tad sutrinkim, / sunaikinkim / kūniškus malonumus“. Tiesiog tobulos aliteracijos! Panašių sąskambių (jau net pavadinime) galima rasti ir pirmajame rinkinio eilėraštyje (p. 23) „Daina apie atmainingą likimą“ („O Fortuna“ - plačiajai visuomenei žinomas muzikinis šio kūrinio pavidalas iš Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“, sukurtos pagal vagantų tekstus.)

Lietuviškasis vagantų poezijos rinkinys gali įkvėpti įvairių probleminių minčių. Galima diskutuoti dėl rinkinio sandaros, kūrinių atrankos, pačios vagantų poezijos reikšmės. Tačiau akivaizdu viena: lietuvių skaitytojams pateikiami drąsaus ir talentingo vertėjo parengti viduramžių literatūros šaltiniai, su kuriais iki šiol retas turėjo progą susipažinti. Dar galima paminėti, kad knygelė gražiai apipavidalinta (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė) ir patogiai išleista: labai praverčia paralelinis lotyniškas tekstas, susirasti kūrinį padeda lotyniškų ir lietuviškų eilėraščių rodyklės, perprasti įvairias aliuzijas - komentarai.