Būsenos

Visada poeziją suvokiau kaip jausmų kalbą. Jausmai paprastai taip pat sukelia jausmus, o ne konkrečias mintis ar sąvokas. Tad apie poeziją reikia ne kalbėti, ją reikia jausti. O kokie jausmai skleidžiasi naujoje Mariaus Buroko knygoje „Būsenos“? Knygos epigrafas mini kūrybiškumą, kylantį iš pykčio. Pyktis yra ta varomoji jėga, kuri leidžia veikti pasakojimo gudrybėmis, prozos formomis, eilių ritmu. Tad ant ko ir dėl ko supyko poetas? Kokios būsenos maitino jo kūrybiškumą?

Kai kurie eilėraščiai į šį klausimą atsako labai paprastai (galbūt netgi pernelyg tiesmukai). Poetą supykdė visuomeninio gyvenimo problemos: smurtas, melas, sumaterialėjimas. Eilėraščių lyrinis subjektas kartais yra visuomenės kritikas, stebintis ją iš šono, kartais tampantis vienu iš jos narių, tačiau tik tam, kad pašieptų, ironizuotų, kartais jis – tos visuomenės auka.

Pavyzdžiui, pirmajame ciklo „lietuviai“ eilėraštyje lyrinis subjektas visažinio tonu, pats klausdamas ir atsakydamas, kritikuoja žiniasklaidą. Eilėraštyje kalbama apie žiniasklaidos galią konstruoti realybę, kai skaitytojas tiki, jog mato tikrovę, tačiau iš tiesų tai tik reporterių sukti žaidimai. Tai atskleidžiama itin hiperbolizuojant žurnalistų darbo ypatybes, jų buvimo visur įspūdį:

ką randi grybaudamas,
į parduotuvę eidamas,
ar kai susivėlęs, nepasiruošęs
į balkoną išlendi?
– reporterį

To paties ciklo eilėraštyje, pavadintame „klausimynas“, lyrinis subjektas užduoda daugybę klausimų, tačiau atsakymų į juos nėra, nes iš tiesų jų niekas ir neieško. Lyrinis subjektas, tapdamas vienu iš nuolat dejuojančių ir nieko nedarančių lietuvių, iš tiesų ironizuoja šį tautos bruožą:

kodėl niekas neduoda
ko noriu
už dyką?
kodėl vynuogės rūgščios, tvora aukšta,
o šeimininkas piktas?

Uždavus šiuos ir daugybę kitų (nors tikriausiai galima sugalvoti ir daugiau) būdingų lietuviui klausimų, atsakymas pateiktas ironiškai lietuviškas:

et,
eime į barą,
žiūrėkime,
kaip už lango lyja
ir mirtinai
nusigerkime...

Girtas, tingus lietuvis šeštajame ciklo eilėraštyje patenka į kasdienybės rutiną, kurią įtaigiai atskleidžia vienodas ritmas, pakartojimai ir rėminė kompozicija, leidžianti atsirasti pasakos be galo motyvui:

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

Tačiau žmogui nepavyksta visą laiką tik monotoniškai lipti, važiuoti, pirkti. Kartais šis nusistovėjęs ritualas sudrumsčiamas. Lyrinis subjektas tampa auka tų, kurie muša, daužo, puola:

lėtai lėtai krinta gilzės
lėtai lėtai ant drabužių
pražysta rūgščios gėlės...
Oh, doctor Raymond Moody,–
aš matau šviesą.

Eilėraštis ,,Tipai atsiknojusiais švarkais, moterys...“ baigiamas skausminga gaida: „Ir doro veido nuo tamsaus neatskirsi“. Galbūt dėl to skausmo eilėraščiai tampa atvirai pikti. Auka virsta medžiotoju, budeliu:

Dviese, trise, kartais keturiese
mušame žmones.

Visuomenės kritiką keičia bjaurumo estetika poezijoje:

Ak, tas triukšmas ir įniršis!
Tas šliurpsintis garsas, žnektelėjimas,
kauksmai, gracingas kaulų trupėjimas!

Žiaurumas įgyja estetinę formą, ir tai išgąsdina ir sukrečia labiau nei ištisas ciklas atviros kritikos. Tačiau smurtas M. Buroko eilėraščiuose ne tik skausmingas, piktas ar estetizuotas. Jis gali būti ir... humoristinis. Eilėraštyje „Greitoji rauda“ lyriniam subjektui ir galvą nupjauna, ir širdį nušauna, tačiau trumpa eilutė, tarmybės, eiliuota kalba bei liaudies dainą primenančios tonacijos sukuria linksmą skambesį, leidžiantį įtaigiai atskleisti žmogaus laikinumą:

į medį įdėjo
žemelėn pašovė
ažukasė
mano tvirtovę

Tačiau ne visada poetą pykdo tik smurtas ir materialėjimas. Skaitant eilėraščius ima atrodyti, kad jam kelia nepasitenkinimą tai, kad visuomenė per mažai žino, per mažai išsilavinusi. Supykęs jis sukuria intertekstualius tekstus, kuriems reikia daug foninių žinių. Skaitytojas ne tik turi būti skaitęs Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portretą“, matęs Petero Paulo Rubenso paveikslus ar jų reprodukcijas, girdėjęs švedų mistiko Emmanuelio Swedenborgo pavardę ir vartęs Raymondo Moody knygą „Gyvenimas po Gyvenimo“, tačiau ir žinoti, kad kolenkoras – tam tikras audeklas knygų viršeliams, kad rozenkreiceriai renesanso laikotarpiu Vokietijoje domėjosi slėpiningais reiškiniais, o ebonitas – kaučiuko vulkanizatas. Šios žinios – siūlas, padedantis susigaudyti skaitytojui įvaizdžių sklaidos labirinte. Kai kurie simboliai papildo teksto suvokimą, išplečia jo ribas. Pavyzdžiui, Rubenso paminėjimas eilėraštyje „bure įsitempia aušra. toli rytuos ryškėja...“ sustiprina iškreipto pertekliaus įspūdį, o dėl jo kylančią grėsmę leidžia pajusti leviatano krūpčiojimai. Tačiau pasitaiko ir intelektualinio žaidimo, kuris apsunkina teksto suvokimą:

Atsirandi tik surinkęs numerį –
prikvėpuotame juodame ebonite.

Galiausiai prieštaraudamas žiauriai, kvailai ir sumaterialėjusiai visuomenei poetas sukuria estetiškų, tapybiškai gražių eilėraščių, sustabdo akimirkos žavesį:

Miglotas minkštas sniegas
užsimerkus užgęsta
rytas –
neprirašytu baltumu.

Estetika ir įniršis, skausmas susipina, kai įžengiama į erotikos, geismo sritį:

Vėjo artipilnis delnas
nučaižytas iki geismo
veriasi.

Pilnatvė čia nepasiekiama (artipilnis), ji dar tik veriasi. Geismas neišsipildo, jis dažnai tik dar labiau pabrėžia atskirumą:

Svetima kalba
svetimi kūnai
svetimas aš

Taigi knygos viršeliui parinkta prasižiojusių poeto (?) lūpų nuotrauka tinka visoms būsenoms atskleisti. Iš jų gali išsprūsti pikta kritika, ironiškas pastebėjimas, intelektualus pamokymas ar estetinio susižavėjimo šūksnis. Tačiau šios lūpos atsiveria ir aistringam bučiniui priimti.