Broliai Juškos: lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai

Neseniai pasirodė solidžiai išleista Antano Mockaus studija apie brolių Juškų folklorinius darbus. Pats autorius, deja, knygos nesulaukė; ją spaudai pagal disertacijos tekstą parengė profesorius Stasys Skrodenis. Jis atliko didelį ir atsakingą darbą, nes prieš penketą dešimtmečių rašytą tekstą nuspręsta ne tik redaguoti, bet ir pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms, atmetant pokario mokslui keltus politinius reikalavimus. A. Mockus (1918-1995) buvo vienas pirmųjų lituanistų, po karo, 1956 m. pavasarį, apgynusių iš tautosakos srities kandidato (dabar - daktaro) disertaciją (jos mokslinis vadovas buvo profesorius Vincas Mykolaitis).

Apgintos disertacijos dėl įvairių priežasčių A. Mockus nepaskelbė, tačiau Antano ir Jono Juškų veiklą tyrinėjo toliau, rinko naują medžiagą, skelbė straipsnius.

Nors iki A. Mockaus apie Juškas buvo parašyta nemaža straipsnių (dažniausiai proginių, pradedant pomirtiniais, rašytais dar XIX šimtmetyje), jo disertacija buvo ir tebėra pirmoji išsamesnė studija apie Juškų gyvenimą, tautosakinę veiklą ir dainų rinkinius.

Knygos struktūra iš esmės liko ta pati, kaip ir disertacijos. Šią sudarė įvadas, trys pagrindiniai skyriai ir pabaiga. Knygoje pridėtas vienas naujas 1994 m. A. Mockaus paskelbtas straipsnis apie Juškų palaikų perlaidojimą „Brolių Juškų sugrįžimas į Lietuvą“. Jame nieko neslėpdamas autorius aprašė įvairių sunkumų ir trukdymų lydėtą, kelis dešimtmečius trukusią paties sumanytą akciją, kurios tikslas buvo parvežti iš Kazanės brolių Juškų palaikus. Leidinį pagyvina informatyvi iliustracinė medžiaga, papildanti tekstą įdomiais vaizdais, portretais, įamžintais svarbiais istoriniais momentais.

Įvade A. Mockus apžvelgia lietuvių tautosakos rinkimą ir skelbimą iki Juškų, t.y. maždaug iki 1860 m., kai kunigas Antanas Juška pradėjo intensyviai užrašinėti dainas. Autorius remiasi prielaida, jog brolių Juškų veiklai įtakos turėjo XIX a. pirmos pusės tautosakos rinkėjų, skelbėjų ir vertintojų darbai. Pradedama nuo P. Ruigio, paskui per L. Rėzą ir S. Stanevičių prieinama iki S. Daukanto ir L. Jucevičiaus. Ši lakoniška apžvalga baigiama G. Nesselmanno dainų rinkiniu ir A. Schleicherio „Lietuvių skaitiniais ir žodynėliu“, išleistu 1857 m. Prahoje. Šią knygą, daugelio vadinamą pirmąja lietuvių tautosakos chrestomatija, Juškos iš tiesų turėjo savo bibliotekoje, nesyk minėjo dainų rinkiniuose, jos pamokomis, kaip ir kitų ankstesnių leidinių, neabejotinai pasinaudojo savo darbe.

Trijuose pagrindiniuose monografijos skyriuose išsamiai aptariamas Juškų gyvenimas, liaudies dainų rinkinių leidimas ir jo sunkumai carinėje Rusijoje, detaliai nagrinėjami patys rinkiniai, dainų rengimo metodas. Skyrelyje „Pabaiga“ iškeliami Juškų rinkinių privalumai ir reikšmė lietuvių folkloristikai. Knygos gale randame šaltinių ir pagrindinės literatūros sąrašą, kurį, sprendžiant iš leidimo metų, gerokai papildė S. Skrodenis.

Kaip minėta, iki A. Mockaus Juškų rinkiniai ir veikla nebuvo plačiau tyrinėti. Tarpukario Lietuvoje tiktai J. Tumas 1924 m. parašė didesnį straipsnį apie Juškas, kitų tyrinėjimų nepasirodė. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant ypač reikšminga, jog Mockus surado ir panaudojo ne tik visą spausdintą literatūrą apie Juškas, bet ir daug niekam nežinomos bei neskelbtos medžiagos iš buvusios Sovietų Sąjungos archyvų. Knygoje naudojamasi dokumentais, rastais tuometiniame Totorijos ATSR valstybiniame archyve Kazanėje bei TSRS mokslų akademijos (dabar Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo skyriaus) archyve. Naujos medžiagos jis gavo ir Lietuvos archyvuose bei rankraštynuose. Neapsiribojęs tuo, A. Mockus 1951 m. surengė ekspediciją po A. Juškos gyventas vietas: Pušalotą, Vilkiją, Veliuoną, Alsėdžius ir pats užrašė žmonių prisiminimų apie jį.

Todėl tekstas apie Juškų gyvenimą ir veiklą gausiai dokumentuotas ir įdomus, iškelta mažai žinomų detalių, liudijimų; jį skaitai ne kaip sausą mokslinį darbą, bet kaip sklandų pasakojimą. Atkreipsime dėmesį į kelis dalykus. A. Mockus patikslino pirmąją Antano Juškos kunigavimo vietą - Antazavę, o ne Zarasus, kaip buvo rašoma anksčiau. Įdomūs autoriaus samprotavimai apie A.Juškos biblioteką, jo domėjimąsi lituanistine literatūra. Autorius aptarė ir tautosakos rinkimo pradžią, t.y. apie 1850 metus, kai A. Juška pradėjo užrašinėti patarles ir posakius, susidomėjęs lietuvių kalbos tyrimo ir žodyno problemomis. Gyvai ir vaizdingai šiame skyriuje atskleidžiamas mokslinio susidomėjimo lietuvių kalba kontekstas ir ištakos, pateikti žymiausių rusų mokslininkų, dariusių įtaką abiem broliams, portretai ir veikla.

J. Senkausko, paskui J. Tumo papasakota istorija apie kunigo Antano Juškos įkalinimą po 1863 m. sukilimo knygoje papildyta ir pagrįsta konkrečiais dokumentais, kuriuos A. Mockus surado dabartiniame Lietuvos valstybės archyve. A. Juškos įkalinimas Kauno kalėjime buvo nutrauktas po 9 mėnesių, kai Kauno gubernatoriui raštą apie kunigo nekaltumą parašė 72 Vilkijos žmonės ir - brolio Jono rūpesčiu - Rusijos mokslų akademija. Antrasis raštas apie kalinamojo „naudą rusų mokslui“ buvo lemiamas, išlaisvinant jį iš kalėjimo.

Daugelis besidominčių tautosaka jau yra girdėję apie kovą dėl A. Juškos liaudies dainų rinkinių spausdinimo lietuvių kalba, carinei valdžiai uždraudus vartoti lietuviškus (t.y. lotyniškus) rašmenis. Tačiau tik šioje knygoje, jos antrajame skyriuje „Lietuvių liaudies dainų leidimo istorija“, autoriui smulkmeniškai cituojant įvairius raštus, laiškus ir posėdžių protokolus, atsiskleidžia visas šios kovos vaizdas ir gudrybės. Jų ėmėsi įžymūs akademikai ir profesoriai, pirmiausia lingvistas Janas Baudouinas de Courtenay, siekdami palenkti caro valdininkus ir padėti Jonui Juškai lietuviškai išspausdinti brolio Antano užrašytas dainas.

Remiantis tuo laiku turėta medžiaga, knygoje pateikiama ir dainų melodijų rinkinio „Melodje ludowe litewskie, zebrane przez ks. Antoniego Juszkiewicza…“ leidimo 1900 m. Krokuvoje istorija.

Trečiame skyriuje „Brolių Juškų dainų rinkiniai ir jų pobūdis“ randame itin detalią kiekvieno rinkinio analizę - nuo paties pirmojo, išleisto 1867 m. rusišku šriftu ir paskelbusio tik 53 dainas, iki didžiųjų įžymiųjų rinkinių, išleistų Kazanėje ir Sankt Peterburge. Čia gvildenami surinktų dainų žanrų, klasifikavimo, pateikėjų ir daugybė kitų klausimų. Kai kas tekste pasikartoja iš ankstesnių skyrių, kai kas akivaizdžiai papildyta parengėjo; ypač tokios vietos, kur į svarstymus įtraukiama mokslinė folkloristinė literatūra, atsiradusi daug vėliau nei A. Mockaus disertacija. Tai, žinoma, teigiamas dalykas, priartinantis publikuojamą medžiagą prie šiandienos skaitytojo reikmių.

Tvarkydami dainas ir bandydami nustatyti jų pateikimo principus, Juškos nelabai turėjo kuo pasiremti. Dainų sisteminimo problemos buvo dar tik užsimezgusios, o tokių didelių, daug medžiagos aprėpiančių dainų rinkinių apskritai nebuvo. Vis dėlto Juškos dainas klasifikavo, nedėjo bet kaip; A. Mockus tvirtina, jog jų klasifikacija remiasi temų ir funkcijų pagrindu (p. 172), kuriuo iš esmės remiamasi iki šiol, kataloguojant dainų poetinius tekstus.

Aptardamas Juškų rinkinių reikšmę, A. Mockus šalia kitų svarbių dalykų pabrėžia, jog iki Juškų ne vienas buvo pažymėjęs, „kad lietuviai mėgsta dainuoti ir moka daug dainų, tačiau nė vienas neparodė šito konkrečiais pavyzdžiais“ (p. 237). Autorius pateikia iškalbingus faktus: A. Juška iš viso užrašė apie 7000 dainų tekstų, iš kurių paskelbta 2772. Naujai leidžiant 1954-1955 m. A. Mockaus parengtas „Lietuviškas svotbines dainas“ ir „Lietuviškas dainas“, pastarųjų trečiame tome iš rankraščių įdėti dar 25 tekstai. Tad iš viso yra publikuoti 2797 tekstai.

Belieka pasidžiaugti, jog pagaliau turime monografiją apie įžymiausius XIX a. dainų rinkėjus ir publikuotojus brolius Juškas, kurios labai trūko. A. Mockaus knyga bus naudinga ne tik mokslininkams filologams ar filologiją studijuojantiems. Manyčiau, ji taps parankine knyga mokyklų pedagogams.