Bokštas

Enė Mihkelson (1944-2017) kūryba susijusi su skaudžia ir sudėtinga Estijos istorija, apimanti karo, okupacijų, represijų, tremčių laikotarpius. Temų rinkinys Bokštas parodo atkurtos valstybės tapatybės paieškos, atminties, patirties ir traumų, pasireiškusių laikmečio tėkmėje.

Dėl tėvų antisovietinės veiklos ir persekiojimų Enė Mikhelson nebuvo pripažinta kaip rašytoja. Baigusi estų filologijos studijas Tartų valstybiniame universitete dirbo mokytoja, dešimtmetį Estų literatūros muziejaus literatuologe. Nuo devintojo dešimtmečio knygos buvo leidžiamos kas keletą metų. Išleista trylika poezijos rinkinių, keturi romanai, novelių bei apsakymų rinkiniai. Už tai buvo įvertinta dešimčia premijų, Baltijos Asamblėjos literatūrine premija bei
Estijos vyriausybės aukštais apdovanojimais.

Eilėraščių knygoje „Bokštas“ patalpinti 69 eilėraščiai. Jie suskirstyti į penkias grupes: „Užverki bokštą“ (13 eil.), „Viena kaip visi“ (17 eil.), „Vidudienio
sapnai“ (12 eil.),“Idealus yra požiūris“ (11 eil.) ir „Casper Hauser“ 16 eil.) Šį eilėraščių rinkinį nėra lengva skaityti ir suprasti. Daug susiliejančių frazių, beveik nevartojami skyrybos ženklai, alegorinės prasmės. Tekstai parašyti verlibru, kai kurie paveikslai siurrealistiški. Nors tekstuose ir nėra skyrybos ženklų, bet kur norima pateikti naują mintį pirmasis žodis rašomas didžiąja raide. Tai nėra įprasta
literatūroje. Pateiksiu po porą savo subjektyvių pavyzdžių iš kiekvienos eilėraščių grupės.

Eilėraštyje „Užverki bokštą“ poetė griežtu, kapotu tonu kalba: „Ak kaip džiugiai užsiveriu šiam nusikalstamu keliu gautos medžiagos bokšte“ Toliau poetė tęsia: "Betgi tokio bokšto niekad nebūta anei nėra, o bent pusė tų padarų tebeturi iltis“ ir eilėraštį užbaigia“ „Gali užeiti ilgųjų peilių naktis“. Poetė parodo sunkų valstybės ir estų tautos gyvenimą atskirais gyvenimo laikotarpiais.

Eilėraštyje „Tarybinė vaikystė buvo laiminga“, ir apie tai kalba ironiškai. Konclageryje vaikystė buvo laiminga / Tavoji Estijos laikų name prabėgusi vaikystė/ juk irgi buvo visai laiminga/ Ir teatre Ir gatvėje Ir mokykloj Ir namie“. Kas buvo kartų sukurta, tie visi turtai liko nusavinti. Iš Sibiro grįžusiems vaikystės namų nepavyko atsiimti. Dvaruose buvo įkurti senelių namai, mokyklos. Tie metodai estui nepriimtini. Ji sako: “Mes buvom rūmų vaikai ir dvarininkai/ Mes to valstiečių reikalo nenorim“.

Toliau rašytoja rašo, kad valstiečiai iš kolūkio plūdo į miestą mokytis rašto. Jo troško žmonės nuo baudžiavos laikų. Poetė sako: “į miestą jie atvyko mokytis rašto kaip skelbė tasai Serghau palikonis". Minėtas estų rašytojas Ernestas Petersonas Sergava kilęs iš Sergavos kaimo, pagal tai pasirinkęs ir slapyvardį. Tokių žymių personalijų eilėse yra apsčiai, kad pateikti platesnį aspektą ir jo reikšmę. Iš eilėraščių grupės „Viena kaip visi“ kūrinyje“ Tau gali pasirodyti", tvirtinama, kad Tavo gyvenimas nuo kitų tiek nesiskiria, kad neatsivertų tyros minties šaltinis“.

Kitas trumputis, bet prasmingas eilėraštis: „Po
karo prasidės kitas karas“, „Po pirmojo taisyklės negalios Jas supainiojus visi bus žudikai arba aukos“.Iš eilėraščių grupės „Vidudienio sapnai“ Eilėraštyje „Vėl
nubudau Rotušės aikštėje“ Aikštė sapniškai vaizduojama kaip nusidrėkusią avių ganyklą. Moteris ganiusi avis paprašė poetės pamatuoti vilnos storumą. Ta pati
moteris prižiūrėjo žirafas. Užpraeitą syk abi matavo dramblio ausis.

Eilėraštyje „Ten esu trobelėj ant vištos kojų“, poetė savo mintis dėsto pasakų motyvais: “Mane
uždarė atsiganyti kad badmečiu būtų/ką valgyt/Šimtą metų miegojau Tada valgio
nereik Tai/Iš manęs želmenys želia ir medžiai mano žvilgsnis/renka kas kitas“.

Eilėraščių grupės „Idealas yra požiūris“ eilėraštyje „Idealas yra požiūris“. Šis požiūris yra išdėstomas poetės požiūriu“ Idealas yra požiūris kurio negali išsižadėti / telikę Žmonės nešioja/ kūnus Jie šiltakraujai ir/ už tai moka nuomą“.

Eilėraštis „Uodega pagavau žvaigždę“.Įdomus alegorine prasme". Apžiūrėjau Žvaigždė geidė pasikeisti/ kvietė pažaisti šachmatais, Neteisingai/pradėjai tyliai tariau/Tu esi velnias ir sukčiauji/Šaltai sutraškėjo oras, Žvaigždė subiro/į pelenus. Iš eilėraščių grupės“Casper Hauser“ Gėles meski ant žemės “Parodo žmonių sąmoningumą. „ Gėles meski ant žemės Dangų
apgauki/Laikas lig pašaknų pražūtį žada/ Mano užpraeitam šimtmety gimus močiutė buvo visų laikų geriausia išminuotoja. Ji išmanė pavojaus ženklus ir
gynybinę magiją. Pasodino medį ir nusilenkė Tardyme viską išdavė.

Eilėraštyje „Advokatas tarė“, lengva apkaltinti kitą žmogų, kai tuo tarpu pats nieko nesugebi.