Beatričė ir dangiškieji kūnai

Sudėtingų žmonių santykių astronominis žemėlapis. Beatričė galėtų būti Saule, visgi tai knyga apie ją, ji yra visų įvykių centre. Tačiau ji nežiba. Visą jos gyvenimą dengia rūkas. Viskas, kas vyksta, yra apie ją, bet ir tarytum šalia jos.

Kitas dangiškasis kūnas — Monika. Jai priskiriame supernovos vaidmenį. Ryški asmenybė, iš kurios knygos pabaigoje nelieka nieko. Iš pradžių būtent ji yra šios knygos perpetuum mobile, visko priežastis. Tai nuo jos Betė bėga iš saulėtojo Madrido į ūkanotą Edinburgą. Bet, kaip sakoma, amžinų variklių nėra, yra tik amžini stabdžiai.

Atsisveikinusi su Monika suvokiu, kad visa mano ketverius ilgus metus puoselėta meilė tebuvo mirusios žvaigždės šviesa.

Jei paskutinį sakinį perskaitėte dėmesingai, turėjote pastebėti žodį meilė. Būtent taip Bėja (taip Beatričę vadina draugai) įvardina savo jausmus Monikai. Būtent apie tai (o ne apie kosmines erdves) yra ši knyga. Visi konfliktai ir nesusipratimai čia gimsta dėl skirtingų meilės sąvokos interpretacijų. Monikai meilė - tai linksmi kvailiojimai užsidarius viešajame tualete, Ketei — begalinis atsidavimas, Bėjai... Net nežinau. Turbūt nežino nė ji pati. Ketverius metus ji tvirtina įsimylėjusi Moniką, bet tai netrukdo jai kartais permiegoti su lesbiete Kete ar Ralfu. Ji tiki, kad meilė neturi lyties. Skaičiaus greičiausiai ji irgi neturi. „Einmal ist keinmal“, sako vokiečiai. Meilė mėgsta daugiskaitą ir nevienareikšmes situacijas. Monika palieka Koko, Bėja pabėga nuo Monikos į Edinburgą, po to Ralfas palieka Bėją, Bėja palieka Ketę ir grįžta į Madridą, kur aplanko Moniką ir galiausiai pradeda vėl svajoti apie Ketę. Does it make any sense? Ne. Bet meilė ir nereikalauja jokios logikos.

Knygos veiksmas vyksta, kaip jau minėjau, Madride ir Edinburge. Tačiau akivaizdžius šių miestų skirtumus jaučia tik pati Bėja, jos gyvenimas nesikeičia iš esmės, pakeitus gyvenamąją vietą. Madride ji yra priklausoma nuo Monikos ir jos draugelio Koko, Edinburge — nuo Ketės ir Ralfo. Madride visas veiksmas vyksta Monikos bute, su amžinai užtrauktomis naktinėmis užuolaidomis. Edinburge to net nereikia daryti. Tai niūrus, purvinas miestas. Jame nereikia slėptis tam, kad būtum nematomas.

Madride ir Edinburge šokama pagal tą pačią muziką, svaigstama nuo tų pačių narkotikų, trokštant to paties: sekso, meilės, priežasčių išgyventi dar vieną naktį.

Ir dažniausiai tos priežastys surandamos.