Baltas garlaivis

Č. Aitmatovo apysaka žavi gyva tikrove kunkuliuojančiu pasauliu, kuris aprašytas remiantis sunkiu našlaičio vaiko gyvenimu ir naiviais matomo pasaulio reiškinių apmąstymais bei vertinimais.

Atlėpausį vaikelį pametė tėvai. Jie gyvena kitur, jau sukūrė kitas šeimas. Pamestinukas auga pas vargstančius senelius – Momuną ir jo žmoną, kurių skurdus būvis priklauso nuo pikto ir beširdžio alkoholiko miškininko Orozkulo savivalės ir įgeidžių. Kelėtos šeimų santykiai komplikuotasni ir dėl to, kad Orozkulo žmona yra Momuno duktė Bekėja, kuri negali jam pagimdyti vaikų, dėl to pataikauja vyrui ir yra nuolat konveikiama – mušama bei spardoma. Kenčia ji, kenčia pergyvendamas dėl savo dukters sunkios dalios jos tėvas ir kiti. Momuno žmona nepatenkinta, kad reikia auginti anūką, kad jos vyras myli tą vaiką, kad dėl jo kyla visokių bėdų. Greta gyvena ir normali šeima – Seidachmatas su Guldžiamale, kurie augina dukrelę. Tai ir visi pagrindiniai knygos veikėjai, tarp kurių mezgasi intrigos, yra sprendžiami ir niekaip neišsprendžiami visokiausi gyvenimo nesklandumai.

Apysaka parašyta ir jos įvykiai sudėlioti taip, kad skaitytojas galėtų net vaiko akimis aiškiai ir nedviprasmiškai suvokti buvusio sovietinio gyvenimo schemą ir priklausomybių hierarchiją, kuri šiurpina savo išbaigtumu ir tarsi išgaląstas kirvis jau pakirto buvusio normalaus gyvenimo tradicijų šaknis, normalius ir įprastus žmonių santykius, paneigė ir uždraudė nuo amžių saugotas tautos legendas ir dievus.

Apysakoje ryškiausiai įkūnytas ir įsimenamas Orozkulas, kuris yra sovietinių santykių nudailintas bailys, sukčius, despotas, alkoholikas, kyšininkas ir aprašomame miškų ūkyje – pats vyriausias. Be jokio sąžinės graužimo jis niokoja draustinį mišką, nepatenkintas, kam nepasiliko mieste, kad tokie patys, kaip jis, yra aukščiau už jį ir diktuoja jam savo valią. Jis nevykęs visais atžvilgiais – užgaulus, persisotinęs, visais nepatenkintas, nevaldantis liežuvio, įžeidinėjantis ir smurtaujantis su visais, kurie tarnybos požiūriu „mažesni“ už jį. Tokie patys yra ir jo viršininkai. Jis savo gyvenimo filosofiją sukirpo ir susiuvo pagal viršininkų jau seniai paruoštą sovietinio gyvenimo modelį, kurio principinę nuostata – jei man blogai, tai kodėl šalia esantiems turi būti gerai?

Svarbiausia per visą knygą besitęsianti paralelė – tai legendinis pasakojimas apie Kirgizų tautos gelbėtoją (mūsiškai Dievą) Raguotąją motiną – elnę. Šią legendą anūkėliui papasakojo Momunas ir vaikas patiki, kad ji tikrai kažkada buvo. Įvykiai apysakoje klostosi taip, kad prie upelio kalnuose darbininkai iš tikrųjų pamato tris grįžusius elnius į jų saugomą draustinį. Juos pamato ir Momuno anūkėlis ir nuoširdžiai džiaugiasi, net miegodamas ir sirgdamas sapnuoja tuos plačiaragius gražius gyvulius. Tai tarsi grįžusi į jų kraštą laimė, sugyvenimas, tikėjimas geresne ateitimi.

Kai senelis kitiems užsimena apie tą legendą, sovietinio gyvenimo ir „mokslų“ ragavę darbininkai jį apkaltina obskurantizmu ir liepia kuo greičiau nutilti, nuo pat vaikystės nežaloti savo anūko sąmonės. Čia matau tarsi Č. Aitmatovo atskleistas mankurtiškumo pradines ištakas, kurias toliau jis talentingai ir visu gražumu parodė romanuose „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ir „Ešafotas“.

Ir dar. Jokių ideologinių sąmonės antsluoksnių nesužalotas anūkas lengvai suvokia legendos esmę, gėrį, gamtos grožį, paprastą žmonių bendravimą. O tų dalykų niekaip nebegali suvokti suaugę sovietiniai piliečiai. Č. Aitmatovas vykusiai parodo, kaip toli nužengta visuomenės mankurtinimo keliu, kokiais beširdžiais ir niekšiškais tampa žmonės pamiršę savo istoriją, paneigę senąsias legendas, savo kentėjimuose sukurtuosius Dievus.

Mankurtizmo vėžys, parodo rašytojas, jau taip giliai įsiskverbęs į žmonių protą ir santykius, kad juo serga ne tik Orozkulas, bet ir buvęs jaunas geraširdis kareivis Kulubekas, anūko senelė, Seidachmatas, visi atvykusieji „miestiečiai“. Mankurtizmas jau buvo tapęs daugelio žmonių svajonių viršūne, viso gyvenimo siekiu.

Toje baloje skęsta net gerasis senelis Momunas. Jis, visiškai neturėdamas kitos pragyvenimo alternatyvos, yra priverstas nušauti gražiąją Raguotąją elnę – motiną, padaryti didžiausią nusikaltimą prieš savo sąžinę ir, iš širdgėlos nusigėręs, kursto ugnį, kur katile verda jo nušauta legenda, kurią netrukus galės ryti prie stalo susėdę mankurtai. Anūkėlis mato, kaip įpykęs ir girtas Orozkulas kapoja nukirstą ir supurvintą gražiosios elnės galvą, o senelis be sąmonės guli prie verdančio mėsos katilo. Ir jis, nors sunkiai serga, vis prarasdamas sąmonę ir klejodamas, išeina prie upės pasinerti į šalčiausią vandenį, pasiversti žuvimi ir plaukti į Isik Kulio ežerą, kur baltame garlaivyje plaukioja jo tėvas – jūrininkas.

Taip liūdnai pasibaigia Č. Aitmatovo apysaka. Ji ir negalėjo pasibaigti kitaip, nes sovietinio gyvenimo postulatus dar kietai tebesaugojo sovietinė kariuomenė ir rinktiniai kegebistų daliniai, o išsivadavimo ir nepriklausomybės aušra atskiroms sovietinėms respublikoms pradėjo švisti tik po kelėtos ilgų dešimtmečių.