Avies medžioklė

Žiūrėdamas kino filmą „Pasiklydę vertime“, prisiminiau seną skolą vienam japonui. Galbūt iš ekrano sklindanti dviejų žmonių vienatvė megalopolyje, galbūt paprasčiausiai žmogaus vienatvė, kuri ir šio japonų rašytojo kūryboje man labiausiai patinka, ir ypač jo ankstyvojoj kūryboj, būtent – pirmajame romane „Klausykis vėjo dainos“, galbūt dar kokios nors man nežinomos arba nereikalingos įvardyti priežastys nulėmė šį nemalonų skolos, negrąžintos skolos pojūtį, nežinau. Seniai jau skaičiau „Baltų lankų“ išleistą Haruki Murakami romaną „Avies medžioklė“ ir nieko neparašiau galbūt dėl to, kad jis man nelabai patiko. Gal dar ir dėl to, kad jau buvau rusiškai skaitęs bene keturis jo romanus, kad „Avies medžioklė“ yra trečioji vadinamosios „Žiurkės trilogijos“ dalis (pirmosios dvi yra minėta „Klausykis vėjo dainos“ ir „Pinball 1973“ (pinbolą turbūt reikėtų versti „kiniškas biliardas“?), ir, tenka pripažinti, pirmosios dalys padarė geresnį įspūdį). Matyt, „Baltas lankas“ veikė leidyklos ir romano pavadinimo semantinė asociacija, bet leisti (tegul ir formaliai) trilogija vadinamas knygas ne iš eilės – nelabai gerai. Tikėkimės, kad leidykla dar išleis šio rašytojo knygų ir viskas stosis į savas vietas. Juolab kad 1949 metais gimęs, vadinasi, dar nesukriošęs prozininkas H. Murakami – tikėtinas Nobelio literatūros premijos kandidatas, bent jau japonų nuomone. Turint galvoje jo knygų tiražus – visai įmanoma. Nors kritikų jis vertinamas įvairiai, yra nemažai tokių, kurie jo net nepripažįsta, gretina su P. Coelho, tačiau rašytojas laikosi savo nuomonės: „Bet daugeliui skaitytojų mano knygos patiko, ir tai gerai. Jeigu surandi savo skaitytoją – tu išgyvensi. Toks principas. Iš pradžių aš turėjau šimtą tūkstančių skaitytojų. Įsikibau į juos ir nepaleidau. Po dešimties metų jų atsirado du šimtai tūkstančių. Dar geriau. O kai parašiau „Norvegijos mišką“, jau turėjau milijoną skaitytojų“. Tokie skaičiai skamba šiek tiek nepadoriai ir tikrai primena muilo operų tiražus, bet H. Murakami nenusipelno tokio nuosprendžio.

Tai, kas vyksta jo pirmuosiuose romanuose, galima vadinti kasdienybės džiazu, improvizacija vienatvės, susvetimėjimo, švelnaus nihilizmo tema. Arba – bent jau skaitant vertimus iš japonų į rusų kalbą (Lietuvoj romanas pasirodė verstas iš anglų kalbos) – jo kūryboje dažnai juntama ta sakralumo šviesa, kuri mus, vakariečius, žavi ir japonų ar kinų poezijoje. Jis lakoniškas, sakiniai trumpi, paprasti, šnekų objektai irgi nepasižymi kažkuo ypatingu (rašytojas prisipažįsta jaunystėje žavėjęsis amerikietiškais detektyvais ir iš jų perėmęs intonaciją, stilių, struktūrą, bet vis dėlto norėjęs rašyti rimtą literatūrą), tačiau taip balansuodamas H. Murakami neperžengia banalybės ribos, atvirkščiai – lieka lengvo kartėlio, neišsipildymo, nostalgijos ir tikrumo įspūdis.

Vėl grįžtu prie lietuviško jo knygos teksto – šie minėti dalykai lietuviškai kažkodėl nesuskamba. Sunku pasakyti kodėl. Gal mūsų literatūra dėl savo tradicijos, nesusiformavusios leksikos negali pakelti kasdienės kalbos naštos ir praranda tas subtilias jungtis ir niuansus, kurie šio rašytojo kūryboje labai svarbūs? Nežinau. Vienas iš lengviausių atsakymo variantų – „Avies medžioklė“ ne itin pavykęs rašytojo bandymas. Vien jau dėl to, kad šiame romane yra labai konkretus tikslas, kuris reikalingas ir rišlaus pasakojimo, fabulos, ir globalinė idėja, kuri literatūrai dažniausiai kenkia. Pirmuosiuose dviejuose romanuose pasakojimo kompozicija labai laisva, kartais kone dienoraštinė, čia – avies ieškojimas, kuris nesėkmės atveju pasakotojui gali baigtis liūdnai.

Avis – gana keistas simbolis, bent jau dviprasmiškas. Kadangi H. Murakami kūryba orientuota į Vakarus (vien jau vakarietiškos muzikos – nuo klasikos iki roko – čia naudojama tiek, kad gali kilti nesaikingumo įspūdis), įmanoma įžvelgti krikščioniško avinėlio – Kristaus, kurio auka turi atpirkti pasaulio nuodėmes – atitikmenį. Nors romane ypatinga, žvaigžde pažymėta avis susijusi su pramonės magnato galia, jos dėka jis valdo jei ne pasaulį, tai bent jau Japoniją. Dabar, kai Sensėjus guli ištiktas komos, jo pavaldiniai siekia surasti tą ypatingąją avį, kad paslaptingoji galia nenukeliautų į kitą pasaulį drauge su jos šeimininku. Avių banda, įkūnijanti tikinčiuosius, čia taip pat gali turėti reikšmės, ypač turint omenyje militaristines nacionalistines japonų nuotaikas ketvirtajame ir penktajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, tik šiuo atveju tai jau būtų piemens Kristaus atvirkščias simbolis, kitaip tariant – piemuo antikristas. Pasakotojo bičiulis, kurį jis po ilgų ieškojimų romano pabaigoje pagaliau suranda tolimame, nuošaliame kalnų slėnyje, pats tapęs tos ypatingosios avies auka (tiksliau, ji apsigyvenusi jo sąmonėje), nusprendžia išgelbėti žmoniją nuo blogio – nusižudo ir drauge nužudo avį – žmonių troškimą viešpatauti ir kėsintis į kitų valią. (Kaip tam tikrą, nors ir tolimą analogiją galima pasitelkti J. Saramago knygos „Jėzaus Evangelija“ herojų Kristų, kuris, sužinojęs apie nešvarius, su juo susijusius Dievo kėslus, nusprendžia pats pasiduoti romėnams ir baigti gyvenimą anksčiau, nei turėtų, kad taip, sugriaudamas dieviškąjį planą, išgelbėtų pasaulį nuo nesaikingo krikščioniško kraujo laistymo. Be abejo, gretinimas itin asociatyvus.)

Grįžtant prie H. Murakami – istorija su avimi nelabai įtikima, tačiau štai kaip rašytojas sprendžia įtikimumo problemą. Pasakotojas, išklausęs ilgą istoriją apie minėtąją avį, sako:

„– Apskritai visa ši istorija – kažkoks kvailas kliedesys, kuriuo tiesiog neįmanoma patikėti. Bet, keistas dalykas: būtent jūsų lūpose ji skamba beveik kaip gryniausia tiesa. Galiu lažintis – jeigu visa tai būčiau pamėginęs papasakoti aš, manimi niekas pasaulyje nepatikėtų...“

Taip neva nusimesdamas atsakomybę nuo savo pečių, pasakotojas (drauge su juo ir rašytojas) tarsi sako: norite tikėkite, norite ne – tai sugalvojau ne aš, o istorijų pasaulyje juk būna pačių keisčiausių... Tokiu būdu ima veikti kūrinio, o ne tikrovės logika ir taip pasiekiamas įtikimumo efektas.

Beje, tokių keistų simbolių, iracionalių reiškinių ir kiek magiškų ar antgamtinių reiškinių H. Murakami kūryboje pakanka. Štai stambiausiame iš mano skaitytų jo romane „Prisukamo paukščio kronikos“ pasakotoją ištinka keista metamorfozė – ant jo skruosto atsiranda paslaptinga dėmė, kuri turi keistų ekstrasensorinių ar bioenergetinių savybių – moterys, gyvenimo išmuštos iš pusiausvyros, prisiliečia tos dėmės ir pasijunta išgijusios. Čia pat galima rasti ir šiurpios azijietiškos egzotikos – aprašoma, kaip gyvam žmogui nudiriama oda. Kitame romane pasakotojas kalbasi su žaidimo automatais, kiniško biliardo mašinomis, miega su dvynukėmis. Avies medžioklėje taip pat dalyvauja egzotiški objektai, pavyzdžiui, itin didelę aistrą keliančios atidengtos moters ausys arba sąmojingai aprašytas banginio penis, demonstruojamas okeanariume. (Pagalvojau, kad lietuvių rašytojams su egzotika visuomet keblu – geriausiu atveju jie gali aprašyti kokį nors krepšininko kūno ar aprangos fetišą, demonstruojamą kokiame nors šlovės muziejuje, pavyzdžiui – sportinį batelį.) Tačiau tai, kas kito rašytojo kūryboje atrodo laužta iš piršto, H. Murakami pavyksta – neįtikėtinus, elementarios logikos neatitinkančius dalykus jis pateikia kaip savaime suprantamus. Galbūt dėl to, kad jis – iš tiesų labai geras pasakotojas: seka savo pasakas rimtu, tačiau drauge ir kiek atsainiu, ironišku tonu.

Šis atsainumas, kalbėjimas lyg tarp kitko atsiranda gal dar ir dėl to, kad kone visi (bent mano skaitytų knygų) pasakotojai, kurie, beje, kalba pirmuoju asmeniu, yra maždaug trisdešimties metų, tai yra tarsi įstrigę tarp nebrandos ir brandos. Sunku pasakyti, ar tai tam tikras infantilumas, būdingas rašytojo prigimčiai, ar vis dėlto sąmoningas atsisakymas rimtai traktuoti „suaugusiųjų“ pasaulio primetamas problemas (čia būtų galima prisiminti G. Grasso „Skardinio būgnelio“ Oskarėlį).

Atsainumas, distancija, ironija, švelnus nihilizmas – apskritai šiuolaikiniam kalbėjimui plačiąja prasme būdingi komponentai. Mes žinome, kad egzistuoja skurdas, badas, prievarta, ligos, mirtis, bet geriau apie tai nekalbėti, o jei kalbėti – tai tik žaismingai, lengvai, kaip apie smagų nuotykį, patirtą vakarykščiame party, kuris kažkodėl vadinamas gyvenimu.

Jeigu reikėtų nurodyti „Avies medžioklės“ didesnius trūkumus, atsirastų ir tokių. Pavyzdžiui, visiškai nemotyvuotas seksualiųjų ausų šeimininkės dingimas; ne itin rimtai prozai tinkamas deus ex machina principas – ieškodamas avies pasakotojas apsigyvena būtent tame viešbutyje, kuriame gyvena viską apie avis išmanantis profesorius, ir šio dėka sužino, kur jos reikia ieškoti; neišraiškinga, vangi romano pabaiga. Beje, kone visų H. Murakami knygų pabaigos tokios. Tiksliau, jo romanai pasibaigia anksčiau nei knygos metražas. Todėl dideliu trūkumu šio reiškinio vadinti gal ir nederėtų.

Pabaigoje – dar viena citata, kuria pats rašytojas geriausiai nusako savo knygų ir veikėjų poziciją:

„Mano knygų herojai – labai vieniši žmonės. Tačiau jie turi bent jau savo stilių ir siekį išgyventi. O tai jau nemažai. Jie nežino, kam gyvena ir koks jų tikslas, bet jiems vis dėlto tenka gyventi. Tai tam tikros rūšies stoicizmas – išgyventi pasitelkiant pamišėlišką aistringumą. Kartais tai beveik religinis išgyvenimas“.