Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes

Liaudies pasakose yra daug išminties ir daug kultūros, kaip praeityje yra atskleidęs kun. Vytautas J. Bagdanavičius savo studijose. Daug išminties yra ir literatūrinėje Vytauto V. Landsbergio pasakoje apie arklį Dominyką ir rugiagėlę.

Pasakoje pradingsta riba tarp tikrovės ir vaizduotės pasaulio, arba - vaizduotės pasaulis užima tikrovės vietą. Tad pasakoje arklys ir rugiagėlė įsimyli vienas kitą: jie atstovauja asmenims, kurie yra labai skirtingi, tačiau meilė turi galią jungti net labai skirtingus asmenis.

Šioje pasakoje žvaigždės kalba arkliui ir išmoko jį skristi; jis skrenda pas jas, aplankydamas saulės sistemos planetas, kurios astronomų yra pavadintos graikų ir romėnų dievų vardais. Kiekvienoje planetoje kosminis keliautojas susitinka su joje gyvenančia būtybe, kuri turi ypatingą savybę: Merkurijus (gyvsidabris) yra skraidytojas, surenkantis žinias apie kiekvieną visatos būtybę (Dominykas sužino apie savo laimingą ateitį su rugiagėle). Grožio ir įkvėpimo deivė Venera pasakoja Dominykui apie savo įkvėpimo galią: ji yra įkvėpusi ir patį Dominyką bei jo pažįstamus. Karo ir jėgos dievo Marso planetoje Dominykas išmoksta suvaldyti savo baimę, ne tik pažabodamas ją draugiškumu tiems, kurių pats bijo (vilko ir meškos), bet ir sustiprintas  jį kelionėje sapnu lydinčios mylimosios artumu (kaip tikroviška tai gali būti!). Šis kosmoso keliautojas visatos tvarkos palaikytojui viešpačiui Jupiteriui (Landsbergio sutapatintam su lietuviškuoju Perkūnu) pažada savo pievoje, kurioje ganosi, įvesti daugiau tvarkos ir sugyvenimo, kad Žemėje įsigalėtų taika.

Saturno planetoje laukia didelė staigmena: Dominyką ištinka liūdesys, o  skaitytojus pritrenkia nuostaba, iššaukianti  daug klausimų. Baloje plūduriuoja  planetos „viešpats“, krokodilu tapęs, kaltės graužiamas tėvas, kuris prarijo savo vaikus. Dominykas arkliškai naiviai paklausė, kodėl jis juos suvalgė: ar buvo labai alkanas?

Atsakymas atėjo palengva... Pasakos autorius leido Saturnui prisipažinti, jog kažkada trokšdamas valdžios sukilo prieš savo tėvą viešpatį Jupiterį, apšaudydamas jį meteoritais, bet tėvo žaibai buvo galingesni, tad Saturnas pralaimėjo. Jupiteris jį nubaudė ir ištrėmė. Dar blogiau: Saturnui žvaigždės išpranašavo, kad prieš jį sukils jo vaikai. Dėl to jis suvalgė savo vaikus, kad jie jo paties nepražudytų. Kaltės apimtas, jis baisiai graužėsi.

Mitologija praplečia atsakymą. Saturnas yra romėnų dievas, tačiau jis sutapatinamas su graikų dievu Kronu, apie kurį pasakojama, jog jam ryjant vaikus jo žmona paslėpė vieną vaiką, būtent Dzeusą, kuris užaugęs tėvą nugalėjo. Tad pranašystė išsipildė pažodžiui: vaikas jį sužlugdė.

Atsakymo tenka ieškoti dar giliau – Saturno gelmėje (psichologijoje): maištaudamas prieš tėvą, jis buvo blogas sūnus. Blogas sūnus tampa blogu tėvu. Jo vaikai sekė juo, maištaudami prieš jį. Saturnas gavo tai, ką užsitarnavo: jis sužlugdė vaikus: jo vaikas sužlugdė jį patį. Pasakos liūdniausioj planetoj atsiveria daug žmogiškos išminties: tai skaudus likimas dėl padaryto blogio – kontrastas pagrindinės temos apie meilę, ryšį ir sugyvenimą.

Nors šios pasakos tikrasis herojus yra arklys, bet jis labai stengiasi būti žmogiškas. Didžiausias jo rūpestis: pamiltoji rugiagėlė, kuri, nors silpna savo prigimtimi, bet savo meile daro įtaką Dominykui, lydėdama jį kelionėje ir padėdama jam nugalėti įgimtą baimę. Dėl meilės viens kitam jie viršija savo skirtumus ir ribotumus. Ir Dominyko kelionė, sapne lydint rugiagėlei (jų bendro gyvenimo ir  meilės simbolis), vainikuojama žvaigždžių dovana – paaiškinimu, kas yra dieviška meilė.

Gretimai teka ir kita meilei artima tema: tai visatos būtybių sugyvenimo reikalingumas, ypač išryškinta dviejų pasakų: pirmoji – paties Dominyko papasakota varlėms – tai pasaka apie žmogų (įsidėmėkime, kad tai žmogaus būtina pareiga būti „susisiekimo ministru“), apie ryšių būtinybę tarp visatos būtybių. Kita, Dominykui papasakota Neptūno, – apie gyvybės vandenį, kuris būtinas klestėti ne tik gyvybei, bet ir gerumui.