Arbūzų cukruje

Richardas Brautiganas – septintojo dešimtmečio kontrkultūros legenda, unikalaus kūrybos stiliaus ir likimo menininkas, tiltas tarp bytnikų ir hipių kartų, keistuolis, alkoholikas, savižudis, devynių poezijos rinkinių ir vienuolikos romanų autorius, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos klasiku.

Kaip yra prisipažinęs pats rašytojas, eilėraščius jis rašė vien tam, kad perprastų, kaip „dėti žodį prie žodžio“, ir išmoktų rašyti romanus. Tačiau apibūdinti Brautigano romanus – užduotis ne iš lengvųjų, kai kurie kritikai nesugalvodami kito pavadinimo, netgi siūlė juos vadinti tiesiog „brautiganais“.

Brautigano prozai būdingas Marko Twaino dvasios humoras, ypatingas dėmesys detalėms, aukštyn kojomis apversta logika, unikalus požiūris į pasaulį, viziją ar haliucinacijas primenančios situacijos, o pagrindinis pasakojimo herojus dažniausiai, kalbant paties autoriaus žodžiais, „žmogus, kuris šiame pasaulyje – ne namie“.

Richardo Brautigano romanas „Arbūzų cukruje“ – literatūrinis galvosūkis, fragmentiška ir simboliška poetinė vizija, kurią „įkirs“ ne kiekvienas. Pralenkęs laiką, Brautiganas sukuria pranašišką postindustrinio amžiaus utopiją, kur nebėra socialinės hierarchijos, kur rafinuotos diskusijos apie gyvenimo prasmę ir net žingeidumas nebetenka prasmės.

Priešingai nei kiti utopinių idealų puoselėtojai, Brautiganas netrokšta progreso, nesiekia pagerinti žmogaus materialinę būklę, nekalba apie gėrybių perskirstymą, nekuria naujų žmogaus išlikimo metaforų, neaukština emocinės nirvanos. Visa žmonijos praeitis sukraunama į šlamšto krūvas (Užmirštus Reikalus). Geriausia išeitis – nauja pradžia ir kitoks gyvenimas. „Arbūzų cukruje“ sugrįžtama į pradžią – tai rekonstruotas biblinis rojus, kur teka pilnos gyvybės upės, ošia pušynai, dera arbūzų laukai.

Bevardis knygos pasakotojas, naujasis Adomas, atsirado ne iš molio ir dieviškos valios, bet iš yrančios socialinės santvarkos, kurios reikšmė prarasta, jis – racionalių, žmones ėdančių tigrų kūrinys (tigrai suvalgė jo tėvus ir paliko jį našlaitį). Praeitis jam darosi vis mažiau suprantama, jam ji – tokia pat gluminanti, kokia buvo žemė už Rojaus ribų senajam Adomui.

Civilizuotas žmogus vis labiau praranda galimybę susieti savo darbus su tikslais, todėl sugrįžti prie gero gyvenimo reiškia sunaikinti racionalistinės visuomenės atributus. Užmiršti reikalai yra sunaikinta visuomenė. Besikurianti nauja visuomenė privalo atrasti savo tikrovę. Jei žmogus atsigręžia į savo biologinę prigimtį, jei suvokia, kad civilizuoti racionalūs veiksmai kyla iš biologinių instinktų ir potraukių, jis privalo savo veiksmus tiesiogiai susieti su savo tikslais tam, kad galėtų grįžti prie egzistencijos esmės.

„Arbūzų cukruje“ – revoliucingojo 7-ojo dešimtmečio (Prahos pavasaris, Paryžiaus studentų revoliucija, hipiai, antikarinis judėjimas) kūrinys. Tai epocha, kai to meto herojai sukilo prieš diktatūras, karus, priespaudą, miesčionišką veidmainystę ir užsimojo pakeisti pačius visuomenės pagrindus.