Anykščių šilelis

Antanas Baranauskas – tai poetas fotokamera, Jurkšo Smalaūsio patentas, pyškinantis peizažinius vaizdus, įrašantis garsus ir konvertuojantis juos į ambleminius įvaizdžius ar išradingą metaforinę lyriką, privilegijuotą ryškia, tikslia, vaizdinga ir specifine folklorine dialektine kūryba, kuri buvo inspiruota feodalinės luomų sistemos neteisybės, carinės katorgos, socialinės diskriminacijos ir vijoklinių baudžiavos žvangučių. Vainikuota pavasariniu atominio nacionalizmo sprogimu, stelbiančiu ateitį ir supriešinančiu ją su romantinio istorizmo refleksijomis, revivalistine šilelio retrospektyva, eleginiu filosofinio diskurso dramatizmu, sentimentalistinio kokteilio prisisiurbusi poema užima garbingą vietą lietuvninkų klasikos favoritų tope.

Pradėsim egzekuciją?
Aštuoniolika prologinių daktilinės ritmikos vienuolikaskiemenes eilutes keičia silabinė trylikaskiemenių eilučių tonika su tvarkinga 7-6 cezūra ir 6-12 skiemenyse esančiais loginiais kirčiais, metriškai išlaikomais emocionaliais kvantinės optikos gamtos peizažų kontrastais, buitinėmis-proziškomis metaforomis ir paralelizmais, romantinės „audros ir veržimosi“ tendencijomis, patetiškomis laisvės, maišto ir orumo personifikacijomis medžiuose, reliatyviai ironizuotu gyvų organizmų santykiavimu su gamta, sinonimiškų veiksmažodžių ir deminutyvų egzantema bei visokiomis ten išradingomis inversijomis, kombinacijomis ar sakinio dalių permutacijomis.

„Anykščių šilelio“ akį veriančių vaizdų, dūšion intsmengančių kvapų, krūvon susiaudžiančių balsų ir ažu širdies tveriančių jausmų fone mari dykynė („Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, / Lyg kokio miesto išgriuvus pustynė, / Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė“) susipina su pavergtos tėvynės ir jos galios netekties paradigma, kuri korektoriaus-poeto pagalba įgauna tabula rasa pavidalą („balto miško“ spalvos asociacija).  Rašytojo teptukas, apsunkęs „juodų, raudonų uogų“, „žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškų grybų“, „putinais krauju varvančiais“ ir „gražaus margumyno“ akvarelės variacijomis bei tautinę savomonę keliančiais idealais, kurie klasicistiniais strūkturalizuotais potėpiais naujai prakalbina mišką, „kvėpuojantį nelyginant žvėris“ (įsp., funkc.). Remiantis dydžio progresija, pristatomi buitinės išvaizdos, formos ir įspūdžio asociacijomis paskiepyti augalai, alegoriniai visuomenės segregacijos atstovai:

(baudžiauninkai) žemiausia, purviniausia, labiausiai išnaudojama bei trypiama kasta metaforiškai perteikiama samanose ir grybuose: samanų patalai; samanos su bruknėm šileliu užpluko; voveruškų leikelės; paliepių torielkos; musmirės raupuotos; veršiakiai gleivėti; umėdės sutūpę; lepšių sodybos; ruduokių šeimynos... Aukščiau jų visų kaip lyderis iškeliamas „grybų pulkaunykas“, t.y. grynaveislio revoliucionierio prototipas.

(valstiečiai) gali apsivesti, susilaukti vaikų, „atakaitoj brendinti“ vaisius; personifikuojama su krūmais ir nedideliais medžiais; vyrauja Eglės, žalčių karalienės, ir „tautų pavasario“ motyvai: visais lapais dreba epušės nusgandę; ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo; aptaisė vaikus rūbais lapo; uogas išsirpusias kelia; pliki stabarai pavasario laukia; liemuo liemenį plaka.

Daktarai ir žyniuonys - bardai, tautinių idealių skelbėjai, gydantis svietą nuo (ponų, dvarininkų) „kirvio išradėjų“, nuo tų galvijų, kurie trypia, pjauna ir niokoja šilą. Tuotarp skelbdami visapusišką atgimimą šnibžda medžių kalba šventa, žiedų varške šakos obelų pražyla, ir kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia... Pranašisku ūžimu dvelkteli vėjelis, miškan atnešdamas kvapingą, nosį trinantį, prozopėjišką ansamblį: medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko; kvapus po laukus kaip berte pabėręs; Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai; ir teip visa sumyšta, vėjeliu praskysta; širdį griaužia.

Vidurnakčio lyrinę aisbergo dvėselėną apspinta įkyrūs onomatopėjiški vabzdžiai, o bundančio šilo bylą kapoja laisvės paukšteliai: žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta; ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta; dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta; čia [gegutė] kukuodama verkia, čia juokias kvatojas; balsų visokių – lyg trūkte pratrūko; skamba miškas.

Iškirsto, nuniokoto miško nostalgija, lyg ramus „vėjelis po žoleles trąšias“, semantinėje atmintyje įstrigusiais prisiminimais širdyj išželi kartu su Puntuko padavimu, tautos pasididžiavimu ir patriotizmu, LDK laikais buvusiu stipriu, vieningu ir nenugalimu („Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę, / Kaip lietuvninkų širdys į vieną tėvynę“); šilelio grožis atkuriamas drūtų, „nejautusių nuogalio“, įrietėjusių į žemę ąžuolų, familiarių santykių su medžiais ir arklais nugaląsta žeme bei „liepyno“ kaip prisirišimo prie tautos analogijomis ar asociacijomis („Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu, / Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu; / Ir visiem žmonėm meilus ir patogus buvęs, / Ir laimėtinas kaip tikras lietuvis“). Baranauskas kaip tikras iš nuodėmių gyvenantis dvasinis tėvelis, „atlaidžiai“ apreiškia badmečiu kertamą šilelį, o po to apsimestiniais galios svertais peikia miškus griaužiančius medkirčius, kapitalistus ir kolonialistus. Antroje poemos atkarpoje - metaforų lyg prie atominės jėgainės išpampusių musmirių rezervatai: paminklais užvaisytas šilelis atgyja; krūtinėj šilelis kvėpuoja; išsvilusio po kaimus lydimo; paniurusio miško; Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs, / Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs; Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė...

Baranausko idee fixe – tragiškas leitmotyvas, kuris tęsėsi per visą poemą: „Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti, / Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti“; konsekvenčiai -  „... ir giesmę nulaužė“. Dantytu lietuviškų-nacionalistinių vertybių buldozerio kaušu pasemiama principinio vienybės, nenugalimo noro būti laisviems ir nepriklausomiems grunto, kuris subtiliai, netgi gracingai, primontuojamas prie motyvacinio kūdikio rinkinio. Ir gerai.

Apertis tibiis
„Anykščių šilelis“ – tai vienetinio sodrumo XIX a. lietuvių estetinio žodžio poliravimas su pagoniškos dekapitacijos kartėliu, girioje knarkiančiomis tautosakos triūbomis ir - jūs žinote! - natūralistinėse pakrūmėse perinčiomis patriarchalinio patoso kurapkomis... Žodžiu, atikistinis disnėjizmas! Paschendale, džiaugsmingai drėbėdamas, kardinaliai atsiriboja nuo pasaulio, praranda visuomeninę savimonę, ir, velkdamas paskui save Mauglio nugaros kordą, pabėga į Anykščių džiungles. (Girdisi basų kojų trepsėjimas.)

Verdiktas: fizioterapinė ataraksija.