Anapus pasaulio

Paėmus į rankas šią norvegų rašytojo knygą, dėmesį visų pirma patraukė romano palyginimas su Vladimiro Nabokovo "Lolita". Iš tiesų siužetas gal kiek panašus: vyras įsimyli jaunutę mergaitę. Tačiau jei tikitės daug veiksmo ir pikantiškų scenų, nusivilsite, nes knygoje daug daugiau aprašoma tai, kas vyksta pagrindinio veikėjo, mokytojo Henriko, sąmonėje ir pasąmonėje. O jo vidiniame pasaulyje - tikra sumaištis ir niūri nuotaika. Henrikas - kompleksuotas, neryžtingas keistuolis, mėgstantis vienatvę ir bėgantis, vos tik pajunta pavojų. Knygoje dažnai nusikeliama į praeitį: aprašoma veikėjo šeimos istorija, jo vaikystė ir paauglystė, nelaimingos meilės, patirtas pažeminimas. Taip pat daug su siužetu nesusijusių filosofinių pamąstymų (sąžiningai prisipažinsiu: kartais norėjosi tiesiog praversti keletą puslapių...). Skaitant romaną, žavi autoriaus, kaip psichologo, sugebėjimas pažvelgti giliai į žmogaus sielą, net į pačias tamsiausias jos puses, ir aštrus, prasmės ieškantis žvilgsnis į kiekvieną gestą, sakinį, veiksmą. Įtaigus pasakojimas apie nuodėmingą aistrą įtrauks ir jus, galbūt kartais ten net atpažinsite save.