Albert Camus: saulė ir ūksmė

Kaip teigiama klasika tapusios biografijos „Albert Camus: saulė ir ūksmė“ pristatymuose, ši knyga – originali, neįprasta prancūzų rašytojo, filosofo, Nobelio premijos laureato Albert’o Camus (1913–1960) intelektualinė biografija, nes grindžiama maištaujančiojo egzistencialisto kūriniais. Trūksta tik romano „Pirmasis žmogus“ – jis liko nebaigtas ir pasirodė 1994 m., o knyga apie A. Camus buvo išleista 1987-aisiais.

Prancūzų rašytojas, keliasdešimties knygų autorius Rogeris Grenier (g. 1919) per karą lankė Gastono Bachelard’o paskaitas Sorbonoje, pažinojo A. Camus: nuo 1944 m. iki 1947 m. jie kartu dirbo „Combat“ laikraštyje. R. Grenier ne tik pasakoja A. Camus kūrybos istoriją, perteikia skaitytojų ir kritikų vertinimus, bet ir aprašo jo, kaip žmogaus ir menininko, brendimo kelią. Paantraštė „Saulė ir ūksmė“ tarsi patvirtina, kad A. Camus kūrybą maitino ne vien jam priskiriamos absurdo ir maišto idėjos – rašytojas save laikė „saulės palikuoniu“, jo žodžiais, „šviesos užlietas pasaulis išlieka pirmoji ir paskutinioji mūsų meilė“.

Knygą galima skaityti iš eilės (chronologiškai pagal A. Camus kūrinius), galima ir kitaip. Tai – tarsi A. Camus kūrybos ir gyvenimo enciklopedija, tačiau nuo kitų panašaus pobūdžio kūrinių ji skiriasi giliomis įžvalgomis.

Pasak R. Grenier, priešingai nei dažnai manoma, A. Camus buvo kupinas „tikėjimo tikrąja to žodžio prasme“. „Jis niekada neišklydo iš savo kelio. Būtent šitai teikia harmonijos jo kūrybai“ (p. 10).