22-oji išlyga

Ar klasika gali būti beprotiška? Apoloniškas, subalansuotas, bet beprotiškas menas? Dar nežinau, nors jau iš anksto žinojau, kad rašytojo Josepho Hellerio statusas – klasiko, o žodyne kartą buvau radusi šnekamojoje anglų kalboje vartojamą posakį catch-22 (= užburtas ratas). Vadinasi, ne tik gerbiamas (nors ir neskaitomas, kaip dažniausiai būna), bet ir populiarus klasikas, jei jo knygos pavadinimą žino ne tik literatūrinę kalbą vartojantys žmonės. Vėliau klasikos tekstą imu atpažinti iš kitų požymių: didelė sunki knyga reikalauja komforto, išjungtos garso aparatūros ir gero apšvietimo. Paskui toks skaitymas po truputį įgrysta, bet šį faktą iš pagarbos klasikai slepiu pati nuo savęs. Juk knyga nepriekaištinga, o svarbiausia – klasikiniai tekstai visada man kužda: džiaukis, ne viskas tave dar užkniso, tik šiaip kai kurios knygos...

Klasika grąžina ramybę. Svarbi pastaba: Helleris yra beviltiško, juodo linksmumo klasikas, o jo knyga "22-oji išlyga" (parašyta 1961 m.) – labai nerami. "Jis atsibudo mirksėdamas, jusdamas nedidelį galvos skausmą, ir atsimerkęs išvydo pasaulį, verdantį chaose, kur visur viešpatavo ideali tvarka". Tai šio romano sakinys, kuris tinka ir pačiam romanui, nes "apnuogina metodą". Teksto tvarka – atsižvelgiant į didžiulę apimtį – tiesiog beprotiškai ideali, neįmanoma. Užtat pasakojama apie chaosą, bet ir vėl – savaip sutvarkytą, kad ir beprotiškai. Apie ką dar bus tokia knyga, jei ne apie karą, armiją, lakūnus bombarduotojus. Pati geriausia tvarkos ir anarchijos, linksmybės ir siaubo sprogstamoji medžiaga.

Tekstas parašytas, sakyčiau, maniakiškai. Jis varo vienodu, atkakliu užburto rato ritmu: vis kartoja tuos pačius įvykius ir personažus. Artėja ir niekaip nepriartėja Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir amerikiečiai kareiviai Viduržemio jūros saloje stumia laiką. Teisingiau – mėgina pratęsti savo gyvenimo trukmę, nes vis daugiau privalomų skrydžių jiems reikia atlikti ir vis didesnė tikimybė, kad išlėks į orą. Personažai apsėsti manijos be paliovos ką nors daryti, apie ką nors tą patį galvoti. Pagrindinį herojų erotomaną Josarjaną persekioja visai logiška mintis, kad visi taikosi jį nužudyti. Kitas tipas ilgina savo gyvenimą nuobodžiais užsiėmimais – tada laikas slenka lėčiau. Siutina tiksintis laikrodis, gąsdina pasikartojantys baisūs sapnai, erzina abejinga prostitutė, iš proto varo naujokai kareivėliai optimistai. Personažai taip apnuodyti visos tos begalinės nesąmonės, kad isterija virsta ramiu atbukimu, o iš atbukimo gimsta juokas.

– Bombų skyrius tuščias, – iš lėktuvo galo pranešdavo seržantas Naitas.

– Ar pataikėm į tiltą? – klausdavo Makvotas.

– Nemačiau, sere. Mane baisiai kratė gale, todėl aš nieko nemačiau. Dabar viską aptraukę dūmai ir aš nieko nematau.

– Ei, Arfi, ar bombos kliudė taikinį?

– Kokį taikinį? – atsakydavo kapitonas Ardvarkas [...]. – Man regis, dar nepriskridom iki taikinio. O ką – jau priskridom?

– Josarjanai, ar bombos kliudė taikinį?

– Kokios bombos? – klausdavo Josarjanas, kuriam rūpėdavo vien zenitinių pabūklų ugnis.

– Velniai nematė, – progiesmiu atsakydavo Makvotas.

Hellerio humoras taip pat atsiranda iš pakartojimų – kalbėjimas sukasi užburtame rate. Personažai kala vieni kitiems į galvas tuos pačius žodžius, perkeičia tą patį pranešimą neatpažįstamai kaip "sugedusiame telefone", kol įpykę išvadina visus bepročiais. Ir jų pamišimas, manijos čia pateisinamos. Prostitutė, kuri paskutinė įsitraukia į "maniakų" būrį ir atkakliai taikosi nugalabyti niekuo dėtą Josarjaną, sutvarkyto chaoso pasaulyje elgiasi labai tinkamai. "Josarjanas tarėsi žinąs, kodėl Neitlio kekšė kaltina jį dėl Neitlio mirties ir nori jį nugalabyti. Po velnių – kas čia nuostabaus? Šį pasaulį valdo vyrai, tad jinai ir visi už ją jaunesni turi teisę kaltinti jį ir visus vyresnius dėl visokių juos ištikusių žmogaus sukeltų tragedijų". Nepriimtinas gal tik vienas apsėdimas – sukti galvą dėl to, ką galvoja kiti. Nors būtent jis ir pasitaiko tekste dažniausiai. Tiksliau, yra paverstas pasakojimo strategija, nes vis parodoma, kaip į tuos pačius dalykus reaguoja kurio nors kito personažo protelis (beveik visi skyriai yra pavadinti skirtingų personažų vardais). Taip, pavyzdžiui, medyje tupintis nuogai išsirengęs ekscentrikas Josarjanas kapelionui tampa "mistiniu reiškiniu", apie kurį mąstydamas jis šiaip ne taip palaiko savo tikėjimą.

Dar egzistuoja turbūt ir šventas apsėdimas. Nes tokį herojų, vardu Oras, išgelbėja kaip tik jo trenktas užsispyrimas: "[...] rado sultinio kubelių ir ištirpdė juos aliuminio puodeliuose. Paskui rado arbatos. Nepatikėsit – išvirė! Ar galit įsivaizduoti: mūsų šiknos mirksta vandeny, o jis vaišina mus arbata! Iš juoko aš vis kritau į jūrą. Mes visi kvatojom už pilvų susiėmę. O jis viską daro kuo rimčiausiai, tik vis kvailai kikena ir šiepiasi kaip pamišėlis. Na ir trenktas! Ką rado, viską panaudojo. [...] Paskui jis rado tokį mėlyną irklą, dydžio sulig arbatiniu šaukšteliu, ir, aišku, puolė irtis – tuo pagaliuku bandė išjudinti beveik pusės tonos svorį".

Ir tikrai – ar prieš mus strateginio žaidimo dalyviai, ar "modernūs šventieji"? Pamažu jie dingsta ramiai, be jokio triukšmo. Vienas lėktuvo perkertamas pusiau, kitas prapuola apgaubtas pūkinio debesies (gyvas į dangų?), trečias vaikšto gyvas, nors visi įsitikinę, kad miręs. Tobulumas ir dirbtinumas. Tikrai primena strateginį žaidimą su keistais ryškiais peizažais: aksomine tamsa, naktinėmis ugnimis ir paskui pakvaišusį veikėją besirangančia grybų mase. Lyg ir gyvi tie personažai – vis kemša maistą, vis mylisi, dreba dėl savo gyvybės. Bet jie ir tuščiaviduriai – kaip tas ligoninėje visuotinę isteriją sukėlęs baltai aptaisytas kareivis. Seselės kruopščiai poliruoja gipsą, šveičia vamzdelius, iš vieno stiklainio į kūną lašina kažkokį skystį, kuris išvarva į kitą stiklainį, tada indus sukeičia, ir t. t. Begalinis rūpinimasis tuo kiautu, išnara, mumija. Ar viduje kas nors yra? Tuštuma, šiukšlės? Viduriai, kurie iš mirtinai sužeistojo išvirsta ant Josarjano, ir jis nusimetęs suteptą uniformą nuogas stovi rikiuotėje. Ir supranta, kad būdamas nuogas jaučiasi geriausiai.

Na, čia jau prasideda Hellerio moralinės pozicijos dalykai. Vis dėlto klasikas turi tokią teisę – į pamokymą ar, "22-osios išlygos" atveju, į beveik laimingą pabaigą (nors kai iki jos buvo tiek chaoso ir iš nevilties kilusio juoko...). Nes meistras klasikas rauda ne vien dėl savęs. Jis verkia dėl tavęs, – nejučiom prisimenu Billo Violos instaliacijoje tvarkingai vienas po kito prasisunkiančius lašus. Lašas triukšmingai nutyška, o kartu su purslais susprogęs išsilaksto ir žiūrinčiojo atspindys. Ir vėl viskas iš pradžių. Reikia būti tikrai kuoktelėjusiam, kad atsidėtum kurti tokią pasikartojimų tobulybę. Hellerio knyga irgi tokia: beprotiškai teisinga, taisyklinga ir, be to, – juokinga. Klasika.