Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





1009 metai: šv. Brunono Kverfurtiečio misija

Knyga daro galingą, gerą įspūdį – dėl kruopštumo, šaltinių parinkimo, išsamaus Edvardo Gudavičiaus įvado. Matome šį šventą didžiavyrį, koks jis aprašytas įvairių šalių šaltiniuose, matome ir lopinėlį Lietuvos 1009-aisiais. Probėgšmais, nes hagiografijoms rūpėjo toli gražu ne Lietuvos realijos, o visų pirma šv. Brunonas. Knyga svarbi istorikams kaip gerai išleistas, sutvarkytas šaltinių rinkinys; tokį prieš Tūkstantmečio minėjimą privalome būti parengę. O ir šiaip – leidinys teikia nuovokos apie tą metą, apie gana šiurkščią medžiagą, ant kurios buvo renčiama Europa, ir apie entuziazmą, su kuriuo vis dar buvo tęsiamos misijos į šiaurę; kol kas tai rūpėjo Europai, – po keliolikos metų viskas vėl nugrimzdo į ūkus ir rūkus; Šiaurės Vidurio Europos baltai buvo palikti, kol ateis laikas. Knyga – puiki proga pasamprotauti apie šv. Brunoną ir ano meto realijas, apie tai, ką jo žygis reiškė, galėjo reikšti...

Šventasis Brunonas buvo narsus. Narsus ir garsus. Drąsos jam teikė tikėjimas, misijų pusiau krikščioniškose šalyse patirtis. Gal net pas pečenegus jis lankėsi ir išsisuko. Pečenegai – ne prūsai. Keliolika ar keliasdešimt šios stepių tautos žmonių jam pavyko atversti. Tai sukėlė klajokliams tam tikrą susirūpinimą. Tada jis buvo išprašytas. Pakankamai mandagiai. Regis, pečenegai turėjo šiokių tokių sąskaitų su Lenkijos kunigaikščiu Boleslovu. Ar, tiksliau, buvo suinteresuoti palaikyti gerus santykius su Lenkija. Čia jau politika. Bet Brunonui pavyko nepadėti galvos. Tiesiogine šio žodžio prasme.

Su Lietuva buvo kitas reikalas. Kaip prieš keliolika metų šv. Vaitiekui Prūsijoje. Beje, pastarojo biografiją, tiksliau, hagiografiją, jis ir parašė. Taigi žinojo, kur vykstąs. Ne tiek geografiškai, kiek religiškai. Aršių pagonių žemėn. Tokių, kurie su misionieriais elgiasi be ypatingų sentimentų.

Todėl keliaudamas į Lietuvą jis buvo kupinas entuziazmo, nes prieš jo, patyrusio misionieriaus, akis skleidėsi dvi vienodos galimybės. Jis nesiūlė sau kompromiso, atsitraukimo kelio. Jis galėjo tik žūti, liudydamas Kristų, ir tapti tikėjimo kankiniu. Kita galimybė – tapti pagonių šalies krikštytoju (palijų jis turėjo, pagonių vyskupo titulą gabenosi dar iš Magdeburgo, kaip ir arkivyskupo drabužius greta skurdžių vienuoliškų, kuriuos dėvėjo). Ir viena, ir kita galimybė vedė šventojo keliu.

Mes sakome, kad Brunonas pralaimėjo, nes krikščionybė Lietuvoje neįsitvirtino. Atrodo, tai tiesa. Šventuoju jis tapo per kankinystę. Misija žlugo.

Bet, po teisybei, viskas atsitiko kiek kitaip. Dvi galimybės susipynė į vieną mazgą. Jis pakrikštijo Netimerą ir, regis, jo kariauną. Jam pavyko. Tačiau jis buvo nužudytas ir tapo kankiniu. Taigi jam nepavyko pakrikštyti visos Lietuvos, ko gera, politiškai, kaip teigia Edvardas Gudavičius, dar nesubrendusios Krikštui. Būtent politiškai.

Gentį galima pakrikštyti įtikinus jos vadą. Valstybę – palenkus jos valdovą. Lietuva nebuvo nei viena, nei kita; ji buvo pusiaukelėje.

Netimeras, priėmęs krikštą, ne tik nusižengė papročiams ir tėvų tikėjimui, jis pavojingai priartėjo prie kunigaikščių lyderio statuso. Už jo asmens bendragenčiams ar bendrataučiams ėmė nirti visas masyvas, dar neapibrėžta, ūkanota Europa, krikščionių imperatoriaus galybė, gretimų lenkų kunigaikščių krikščioniškos valstybės. Matyt, Zebedenas, gal ir kiti kilmingieji, pamatė savo padėčiai iškilus pavojų. Kitas Netimero ėjimas turėjo būti ne tokia jau tolima karūnacija. Brunonas Bonifacijus negalėjo apie tai neužsiminti; Netimeras galbūt atsivertė nuoširdžiai, nors greičiau įtikintas šventybinių proveržių; stebuklai ar ypatingi Brunono išmėginimai galėjo įtikinti krikščionių Dievo galia ne tik religijos srityje; krikščionių Dievas veikė ir politikos sferoje, valstybės ir karalystės buvo jo ir jo vietininko Romoje rankose. Brunonas tą irgi liudijo. Negalėjo nepabrėžti, kad apsikrikštijęs kunigaikštis – jau karalius. Beveik karalius. Liko tik smulkmena – apkrikštyti likusią Lietuvą. Lenkijoje ir ką tik Vengrijoje (1000 metais, fatališka data) tai pavyko. Apkrikštijęs Netimerą ir neabejotinai jo kariauną Brunonas žengė didelį žingsnį visos Lietuvos krikšto link. Galimas dalykas, ir Netimeras, ir Brunonas triumfavo. Vienas dėl, ko gera, jau įsibėgėjusio krikšto, kitas dėl politinio šuolio – iš genties kunigaikštuko į valstybės karalių, karūnuotą, pateptą, istorinį personažą. Na taip, Mindaugo statusas jau 1009-aisiais. Atitinkamai vėlyvoji romanika, gotika, universitetas apie 1300-uosius. Ir Europos tautų šeima. Lietuva būtų prilygusi Čekijai, Vengrijai, Lenkijai. Neigiamos pasekmės – labai tikėtina germanizacija. Kaip nutiko ir minėtose šalyse. Teigiamos pasekmės, be kita ko – kryžiaus žygiai būtų tradiciškai krypę į Palestiną ir Artimuosius Rytus, saracėnų žemes. Juk, šiaip ar taip, kryžiaus žygiai šiaurėje, palei Baltiją, buvo anomalija. Netimero krikštas būtų nuo jų išgelbėjęs. Kas žino, gal ir nuo 1040 metų Jaroslavo žygio. Ir ne vien. Lietuva būtų buvusi Europos šalis, ne pagoniška periferija. Europos šalis, kurios geriau neliesti. Būdama pagonių imperija, ji pademonstravo neįtikėtinas galias ir atsparumą. Karai jos nebūtų aplenkę, bet jos karai būtų buvę Romos ir visų krikščioniškų karalių bei hercogų karai. Tiesa, niekas nežino, koks anais laikais būtų buvęs jaunos karalystės likimas. Turbūt lengvesnis, nors Europos pafrontės šalys turėjo reikalų su mongolais-totoriais, Aukso orda, Krymo chanatu ir taip toliau. Bet universitetas būtų stovėjęs. Gal kur Alytuje, jei Netimeras iš dzūkų / jotvingių – argi tai svarbu. Tačiau kad bent trimis šimtmečiais anksčiau, abejonių nėra. Galbūt XIX a. būtume kovoję ne su polonizacija ir rusifikacija, o su germanizacija. Tobulų likimų nėra.

Brunono misija turėjo ir kitą tikslą. Šiandien pasakytume – geopolitinį. Bent jau taip kalba lenkų ir rusų istoriografija. Turėkime omenyje, kad kaip tik tuo metu ar maždaug tuo metu – 988 metais – įvyko Rusios krikštas. Bizantiškas. Tai, kad Rusioje jis paplito greitai, rodo ir spėrus degintinių kapų išnykimas Kijevo kunigaikštystėje; šis procesas išblėso prie pat baltų teritorijų, nors sparčiai slinko ir užgriebė jotvingių pietinę dalį. Rusia buvo ganėtinai monolitinė valstybė, turinti galingą tais laikais ir tose platumose administracinę sistemą; jos teritorijose krikštas įsivyravo greitai. Bizantiškoji banga nesulaikomai judėjo iš pietų ir ėmė inkorporuoti pietinius baltus. Brunono misija turėjo dar vieną tikslą – kad Lietuvą ir aplinkines žemes lotyniškasis krikštas pasiektų anksčiau už bizantiškąjį. Netimeras galėjo tapti fenomenalia figūra. Beje, toks jis ir buvo. Tik per plaukelį jis netapo šventuoju. Tūkstantmečio jubiliejus verčia kiek susimąstyti šia tema. Pirmas lietuvių valdovas krikščionis. Bet baigęs kaip Mindaugas ir Gediminas. Krikštas ar jo idėja Lietuvai dar ilgai nebuvo didikų trokštamas tikslas. O didžiūnai su žyniais sudarė stiprią grandį.

Kokie žmonės stojo prieš Brunoną? Aišku – stiprūs, valingi, visur įžiūrintys klastas. Ir ištikimi savo tėvų papročiams. Ar galėjo jie įveikti savo patirtį ir šokti į nežinomybę, pakeisiančią jų valdymo sistemą ir padėtį? Netimeras matė plačiau. Zebedenas suvokė, kad Netimeras mato plačiau, ir žinojo, kieno dėka taip yra. Brunonas buvo nužudytas – jam nukirsta galva. Kaip ir šv. Vaitiekui Prūsijoje. Galvos nukirtimas paradoksaliai liudija tam tikrą nuoširdumą. Prūsų ir lietuvių. Tai buvo raganiams ir burtininkams taikoma bausmė. Juolab besikėsinantiems į gentinės ar tautinės struktūros principus. Ko gera, pajėgus valdovas suverenas būtų apsikrikštijęs. Būtų apsikrikštijęs ir genties karaliukas. Menka opozicija ir valdovo autoritetas būtų tai leidę. Deja, opozicija buvo nemaža. Tą matome dar Mindaugo laikais. Regis, ir Gedimino, kuris, parodęs laikiną krikšto entuziazmą, vėliau persigalvojo. Gediminas, būdamas išmintingas valdovas, suvokė naudą, kurią būtų gavęs iš krikšto, bet, būdamas geras valdovas, nuodugniai viską permąstė. Šventuoju šis "pagonių karalius" tapti toli gražu neketino. O Teutonų ordino agresija buvo pernelyg įsibėgėjusi, kad būtų išdrįsta valstybei pasiūlyti dar ir teutonų religiją. Kita vertus, per belaisvių luomą, misijas, lenkes žindyves, Lietuvos krikščionišką kontekstą, stačiatikių ir katalikų įsigalėjimą, precedentus, kai didikai vesdavo krikščiones, dažniausiai stačiatikes ar katalikes slaves (ir nieko neprarasdavo, priešingai), galų gale per naujus jau subrendusios Lietuvos geopolitinius matmenis tapo aišku, kad Krikštas pribrendo. Delsti nebebuvo galima. Tą savo žūtimi dar 1009 metais paliudijo Brunonas Bonifacijus.

Žinoma, krikščionybės įvedimas būtų paspartinęs Lietuvos raidą. Iki Brunono ir Vaitiekaus į prūsų ir lietuvių žemes vyko taikios misijos. Geranoriški tikėjimo vyrai. Dar buvo įmanoma apsikrikštyti taikiai ir gauti visus politinius dividendus. Buvo galima gauti taiką. Buvo galima gauti ir tai, kas neišmatuojama, laimėti metafizinį lobį. Brunonas siūlė viską. Jis siūlė istoriją. Nereikia manyti, kad lengvą, tačiau lengvesnę ir laimingesnę. Ir tokią, kurioje būtume patyrę daugiau laisvės. Deja, lietuviai pasielgė ne taip, kaip būtų galėję. Praleidę šansą, jie išlaikė savo religiją ir civilizaciją – unikalią, tik neabejotinai kitokią. Bet kelis šimtmečius turėjo kęsti karus su Europa. Jie nebūtų kilę, ir prūsai būtų išlikę, ir Lietuvos teritorija būtų didesnė, ir šiandien mes reikštume daugiau. Šansu, kurį siūlė Brunonas, nepasinaudojome. Nepasinaudojome visų pirma taikos ir ankstyvo įėjimo į Europą galimybe. Nepasinaudojome ateitimi, kurią įkūnijo misionierius Brunonas Bonifacijus. Šis vyras 1009 metais Lietuvai buvo Europa. Vėliau Europa inkarnavosi į karinius ordinus. Brunonas liko epizodu. O Lietuvos pagoniška civilizacija – keturių amžių istorija. Atidėtu mirties nuosprendžiu.
Gintaras Beresnevičius
2006-07-13
 
Kita informacija
Tema: Kitos
Leidykla: Aidai
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 287
Kodas: ISBN 9955-656-22-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą