Vyšnios turi ir kauliukus

Ukmergės rajone, Sližiuose, įvyko kasmetė „Žydinčios vyšnios šakelės“ šventė. Jos metu paskelbiami trys geriausi poetai diplomantai, laureatas ir geriausias jaunasis poetas. Jie renkami „Ūkininko patarėjo“ skaitytojų, kurie siųsdami laiškus išsako nuomonę apie publikuojamų poetų kūrybą. „Žydinčios vyšnios šakelės“ komisijos šerdis – poetė A. Karosaitė sakėsi įsimylėjusi vieną eilėraštį, bet, deja, jo neperskaitė gausiai iš visų Lietuvos pasviečių susirinkusiems žiūrovams. Kompensuodama šią žalą, Sližių bendruomenės pirminkui K. Vereniui, anot jos, „laksčiusiam po galo pabaigą“, dovanojoVenecijos stiklo vyšnią. Taigi 2007-ųjų diplomantais tapo rašytojas A. Guščius iš Vilniaus, kuriam nežinomo dydžio piniginį prizą įteikė kaimo turizmo sodybos „Juodasis namas“ šeimininkai, I. Žukauskaitė iš Kauno, dėvėjusi ilgu baltos spalvos gobtuvu, rašanti apie aviaciją ir skaičiusi prozišką poeziją, kurioje poezijos būta kaip per aguonos grūdą, bei veprietis V. Lukša, pačioje renginio pradžioje šių eilučių autorei pašnibždėjęs labai nešokiruoti žiūrovų ir už tai gavęs vardinę premiją – pakelį „Verbenos“ sėklų. Jaunąja laureate tapo G. Masedonskaitė iš Alytaus rajono, kuri labai nedrąsiai skaitė savo poeziją ir per visą renginį nežinojo, kaip patogiai sudėti rankas. „Žydinčios vyšnios šakelės“ laureatė – O. Stankienė iš Kelmės rajono, žemaitiškai padainavusi savo kūrybos dainą: „Puo kuoja lapa mum šnarieja...“ Tiesą pasakius, laimėtoja žemaitė per daug įsiaudrino ir skaitydama savo poeziją ne žemaitiškai, taip sakant, sugadino reikalą – štampai ir šablonai apie šaltinius, laukus ir berželius ryškėte išryškėjo.

Kita vertus, atsidėkodama už įsteigtą prizą, „Ūkininko patarėjo“ redaktoriui V. Neverdauskui įteikė „Euro“ vaistinės maišiukėlyje supakuotos žemaitiškos, stipresnės nei keturiasdešimt laipsnių produkcijos, į kurią tuojau pat pasikėsino kaunietis satyrikas R. Klusas (tas pats von, ir tas pats Elena), kadangi esąs „truputį pašalęs“.

Visi skaitantys poetai buvo susodinti tiesiai prieš žiūrovus į eterį, todėl mano akyla akis nuolat fiksavo, kas dedasi, o ausis – kas girdisi aplinkui. Pastebėjau, kaip R. Šaulys glėbiasčiavo iš Vilniaus su grupe (Žaneta, Gvidu bei Ernestu) ir lietuviškų bei indiškų instrumentų gausa atvykusią liaudies dainų motulę, dzūkę, Aukštaitijos marčią V. Povilionienę, kuri patarė „išmesti televizorius ir vakarais užsiimti rimta veikla“, kad Lietuvoje pagausėtų naujagimių, bei privertė visus renginio dalyvius kartu su ja dainuoti lopšinę. Fotoaparatu nuolat spragsėjo 2006 m. konkurso diplomantė Z. Bataitienė, pirmoje eilėje grakščiai koją ant kojos susidėjusi sėdėjo Seimo narė L. Graužinienė, o Ukmergės kultūros skyriaus vedėjas ir režisierius J. Zareckas labai greitai kažkur dingo. Praėjusių metų „Žydinčios vyšnios šakelės“ laureatei I. R. Naglienei labai pritiko pačios nertas mėlynas nertinis ir ant rankos patogiai įsitaisę dideliausi karoliai, o po trijų valandų renginio ji man į dešinę ausį tarstelėjo, jog nusikasė visą sprandą. A. Pavasaris, kaip pats sakė, eilėraštį išsitraukė iš kairės pusės, G. Stankaitis skaitydamas dirigavo kaire ranka, o A. Guščius savo knygą dedikavo rėmėjams.

Daugiausia 2007 m. „Žydinčios vyšnios šakelėje“ būta poezijos apie beržus, šaltinius, laukus, žemę ir gyvenimiškas dramas, verksmų, oratorijų ir ditirambų, dainų bei reklamos. Didžiausia reklamininke galėčiau pavadinti Z. Stundžėnienę – ji per kelių minučių pasirodymą sugebėjo pareklamuoti kelias savo knygeles, organizuojamą E. Pliaterytei skirtą renginį ir vyksiantį ,,Bočių“ koncertą, bei aplakstyti kiekvieną „didesnį“ žmogų.

Kadangi poetai ne tik duona gyvi, tai po renginio Sližių mokykloje buvo paruoštas gausus valgių ir gėrimų stalas, prie kurio kalbėta, apkalbėta, reklamuota, juoktasi, dainuota, tylėta.