Vilniaus knygų mugės akimirkos. Šeštadienio pasimatymai

Vienas pirmųjų Vilniaus knygų mugės vasario 12 dienos renginių – seminaras-diskusija „Leidybos sutartis“. Susirinkusieji klausėsi LR kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vedėjos, Mykolo Romerio universiteto lektorės N.J. Matulevičienės pranešimo. Kartu su susirinkusiais lektorė analizavo tam tikrus Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo straipsnių aspektus: apibrėžė autorių teisių objektus, išdėstė autorinės sutarties, taip pat leidybos sutarties sampratą. Aptarta leidybos sutarties forma ir sąlygos, leidėjo ir autoriaus pareigos, kūrinio išleidimas knyga.

Neužmiršta ir vaikų literatūros lietuviškoji klasika – koncertų salėje 5.1 buvo pristatytas naujas Vytauto Petkevičiaus knygos „Molio Motiejus“ leidimas. Autorius prisipažino dabar rašąs knygą apie ežį Kajetoną; į renginį atėjusiems vaikams jis palinkėjo skaityti kuo daugiau knygų. „Molio Motiejaus“ iliustratorė Kazimiera Lyvienė pasidalino savo darbo su knyga įspūdžiais – ji jautusi, kad kūrinys dvelkia tautosaka, tai ir nulėmė grafinį tautinį elementą (pagrindines iliustracijų išraiškos priemones: liniją, ornamentą, dėmę). Daug dėmesio skirta ištraukų skaitymams, muzikinei renginio daliai (vaikų šokiams).

Šeštadienis – premijų diena: Vilniaus universiteto knygos kolegija šiemetinę Knygos kultūros premiją įteikė Antanui Račiui – „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ vyriausiajam redaktoriui; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija teko Mariui Ivaškevičiui už pjesę „Madagaskaras“ (Jūratė Sprindytė akcentavo autoriaus kūrybišką santykį su kalba, visos tautos dvasinės būsenos analizę); Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“ įteikta Leonui Petravičiui už vokiečių romantikų prozos vertimus.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto surengtas Ilonos Gražytės-Maziliauskienės (1933–2001) knygos „Idėjų inventorius“ sutiktuves itin imponuojančiu pavadinimu – „Apie peiliukus, kuriais išmėsinėjamos kilnios rašytojų sielos“ – pradėjo instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, pristatydamas pagrindinius renginio dalyvius – V. Martinkų ir knygos sudarytoją S. Daugirdaitę. V. Martinkus prisipažino, kad jį žavėjusi Ilonos – sunkiai nuspėjamos improvizatorės, puikios oratorės – asmenybė. Pasak jo, Ilona Gražytė-Maziliauskienė turėjusi ypatingą kritikės talentą (ir kalbėdavo, ir rašydavo glaustai, taikliai); ji mokėjo ne tik analizuoti, bet ir įterpti autorių į bendrą literatūros procesą; turėti tokių kritikų – dabartinės literatūros svajonė. Kritikas turi nebijoti prisipažinti, kokią literatūros hierarchiją pripažįsta. Nieko nėra prastesnio už bedantį kritiką. S. Daugirdaitės teigimu, I. Gražytė-Maziliauskienė nebuvo akla ir kurčia kritikė, svarbiausia jai buvo nemeluoti ir neplepėti tuščiai. Pagrindinė kritikės specialybė buvo anglų filologija, lituanistika jai tebuvo hobis. Ji mėgo naujausią literatūrą (ją analizuoti sunkiausia); mėgstamiausi autoriai – Jurga Ivanauskaitė, Judita Vaičiūnaitė. I. Gražytė-Maziliauskienė save laikė naujosios kritikos, kuriai svarbus pats tekstas, o ne kontekstas, atstove. S. Daugirdaitė pabrėžė, jog ryšys su gyvu žmogumi kritikei buvęs kur kas svarbesnis nei krūva rankraščių. Renginio pabaigoje G. Vaškelis supažindino su kitais instituto leidiniais – R. Brūzgienės „Literatūra ir muzika: paralelės ir analogai“ bei D. Vaitiekūno „Pasakojimas B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliuose“.

Vienas iš nekasdienių šeštadieninės knygų mugės pasimatymų – susitikimas su poete Dovile Zelčiūte, pavadintas „Tabu peržengimai literatūroje“ (jį parengė leidyklos „Tyto alba“ projektų vadovė Neringa Mikalauskienė). Kartu su jaunuoju literatūros kritiku Karoliu Baubliu poetė samprotavo apie drąsą atsiverti, intymumą, įvairias estetikos formas, feminizmo raišką šiandieninėje lietuvių literatūroje. Diskusiją paįvairino skaitomi eilėraščiai iš naujos poetės knygos – rinktinės „Atgal į vandenį“.

Performansinis Gintaro Grajausko romano „Erezija“ pristatymas užbaigė šeštadienio renginius. Jame dalyvavęs filosofas, kultūrologas Leonidas Donskis teigė, jog pirmasis G. Grajausko romanas – tai daugiasluoksnės kalbos žaismas, pratęsiantis ir autoriaus poeziją, ir muzikavimą. Romano kalba primena džiazą, ji nuolat keičiasi tarytum chameleonas (Renesanso kalbą keičia slengas, akademinę kalbą – šnekamoji, kompiuterinę – kino scenarijaus kalba). „Erezijoje“ ryški infantilizmo tema. Mitai demitologizuojami, kovojama su stereotipais. L. Donskis rado įdomių sąlyčių su Q. Tarantino filmais (aukštoji kultūra supinama su masine, ir nebeaišku, iš kurios kultūros pasišaipoma). Romanas gali šokiruoti, jis artimas H. Kunčiaus tekstams, tačiau, pasak L. Donskio, G. Grajausko keiksmai savotiškai gražūs, poetiški. Taigi G. Grajauskas triumfuoja kaip estetas.