Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Viktoras Pelevinas: Būti didžiausiu Rusijos rašytoju – tai pulkininko pareigos, o aš - tik atsargos leitenantas

2005-11-16
Prieš kokį mėnesį lietuviškai pasirodė antroji bene žymiausio ir įdomiausio šiuolaikinio Rusijos rašytojo Viktoro Pelevino knyga „Skaičiai“ (pirmoji „Čiapajevas ir Pustota“ išleista bene 1998 m.), tuo tarpu Rusijoje prieš kelias dienas buvo pristatytas jau antrasis šiais metais šio rusų literatūros guru knyga „Шлем ужаса“ („Siaubo šalmas“). Šis romanas – tarptautinio projekto „Mitai“ dalis: Didžiosios Britanijos leidykla „Canongate“ keliems šiuolaikiniams rašytojams tarp kurių Viktoras Pelevinas, Umberto Eco, Margaret Atwood užsakė parašyti romanus, naudojantis visiems gerai žinomais mitais.

V. Pelevinas savaip perrašė mitą apie Tesėją ir Minotaurą, sukurdamas romaną čiato stiliumi. Tam tikra prasme jis atrado idealią formą ne tik savai mito interpretacijai, bet ir savo paties kūrybai. Virtualumas – pamėgta V. Pelevino kūrybos tema. Jis visą laiką sukasi klausimų labirinte: kas yra?, ko nėra? ir jei nieko nėra, tai ar galima pasakyti, kad paties „yra“ išties nėra?

Šis romanas kaip tik ir yra puiki erdvė spręsti jam pačiam rūpimus klausimus, nes personažų čia lyg ir nėra, kur jie yra – neaišku. Tai net ne balsai, o eilutės atsirandančios kompiuterio ekrane besikeičiant replikomis čiate. Tai tam tikras virtualus labirintas, kuriame tarpusavyje bendrauja skirtingi tekstai ar diskursai ir kiekvienas jų yra savo paties labirinte. Beje, labirintas gali įgauti pačias netikėčiausias formas, priskirti sau pačias įvairiausias prasmes: filosofines, religines, politines, socialines. Tačiau visa tai tik iliuzija...

Naujos knygos pasirodymo proga „Izvestia“ žurnalistė Natalija Kočetkova kalbina rašytoją Viktorą Peleviną.


Kai užsienio tyrinėtojas atvyksta į Rusiją norėdamas kuo daugiau ir išsamiau sužinoti apie tai, kas vyksta šiuolaikinėje rusų literatūroje, tai paprastai apsistoja ties Pelevino kūryba. O dabar Jūs dar ir pristatote Rusiją tarptautiniame projekte „Mitai“. Kaip vertinate šią savo didžiausio Rusijos rašytojo reputaciją?

Man rodos, gerokai perdedate. Būti didžiausiu Rusijos rašytoju – tai pulkininko pareigos, o aš - tik atsargos leitenantas. Kita vertus, visiškai nesuprantu, kaip šioje srityje galima nustatyti kažkokią hierarchiją. Skirtingų žmonių tekstai turi skirtingą prigimtį. Lyginti juos vien dėl to, jog jie pasirodo knygų pavidalu yra tas pat, kaip lyginti alų, acetoną ir Molotovo kokteilį vien todėl, kad visi šie skysčiai yra išpilstomi į butelius.


Skaičiau, kad mitą apie Tesėją už Jus parinko mergina italė. Tai tiesa ar irgi legenda? Kodėl gi Tesėjas?

Tai tiesa, ji parašė man elektroninį laišką su vienu žodžiu – „Minotaurus“. Štai todėl Tesėjas.


Tačiau ir be „Siaubo šalmo“ Jus galima pavadinti pačiu mitologiškiausiu rašytoju – turiu galvoje Jūsų pomėgį konstruoti ideologinius modelius.

Aš nekonstruoju ideologinių modelių. Tuo užsiima polittechnologai. Tačiau suprantu, iš kur atsiranda šitokių klausimų. Kalbėti apie polittechnologų vartojamą kalbą dabar tapo madinga lygiai taip pat, kaip prieš dešimtmetį buvo madinga pabrėžti, jog išmanai nusikaltėlių žargoną. Tai todėl, kad šiuolaikinėje visuomenėje „ekspertai“ vaidina lygiai tokį pat vaidmenį, kokį anuomet vaidino banditai. Jeigu pamenate, tuomet nusikaltėliai šaudė į visas puses, milicijai buvo liepta jų neliesti, ir visi išsigandę sėdėjo sau namuose. O už kampo tuo metu kažkas „durnių voliojo“. Šiandien „ekspertai“ savo tauškalais sukuria baltą triukšmą ir negirdėti kaip tą „durnių“ pervolioja ir užvolioja. Funkcija ta pati, tik be šaudymų. Todėl galima sakyti, kad polittechnologinė „ekspertizė“ mūsų kultūroje vaidina tą patį vaidmenį, kokį repo muzika vaidino praėjusio amžiaus juodaodžių amerikiečių priemiesčių gangsterių kultūroje: užuot šaudę, jie susišaudymų metu ėmė dainuoti. Mums Rusijoje reikėtų „ekspertizei“ atiduoti muziką, bet ne kopijuojant vakarietiškus ritmus, o atrasti savo ritmų ir instrumentų. Gal pasaulis galų gale pastebėtų ir įvertintų mūsų savitą, originalią kultūrą. Štai toks ir yra tas ideologinis modelis.


Jūsų naujoje knygoje veikia polittechnologas. Romane „Generation P“ jis rinkėjams primesdavo virtualius politikus, o dabar jis – viso pasaulio, iš kurio veikėjai neturi jokio išėjimo, kūrėjas. Iš kurgi toks pesimizmas?

Priešingai, aš esu pilnas optimizmo, nes išeitis yra, ir ji labai paprasta. Ji aprašyta knygoje. Anksčiau reikėjo parodyti pirštą ekranui ir išjungti televizorių. O esant naujoms istorinėms sąlygoms tereikia atkišti špygą monitoriui ir išjungti kompiuterį. Praėjusiame amžiuje turėjome visiems vieną, bendrą televizorių, o atsiradus blogosferai mes vienas kitam tapome televizoriais. Ir dabar visokių niekų kiekybė bendrame informacijos sraute proporcingai auga su kiekvienu naujai atsirandančiu televizoriumi, o šiame kontekste tiesos kiekybė kinta veik nežymiai, nes tiesa, kaip dainuojama vienoje dainoje, yra viena. Apie televiziją žmonės jau viską suprato, o kad viskas paaiškėtų apie internetą, reikia, kad pasentų šiandieninė tinklo entuziastų karta. Beje, laukti reikės jau nebeilgai – žmogus, prisijungęs prie tinklo, sensta kur kas greičiau.


Jūsų romanas sukurtas čiato forma. Ar Jūs pats dažnai bendraujate tinkle?

Ne. Po to, kai atradau savy internetinės priklausomybės simptomų, internetu naudotis stengiuosi tik esant reikalui. Žinote, aš, kaip ir visi, ilgą laiką maniau, kad internetas – tyra žemė, kur nėra jokios cenzūros ir galima rasti neiškraipytos informacijos. O vėliau, kai šioje skylėje pradingdavo ištisos dienos, aš pagalvojau: kas yra ta informacija? Tai kodas, singlų rinkinys, pranešantis apie kažką. Pavyzdžiui, ant kalno įžiebė ugnį, ir jūs suprantate, kad artėja priešo kariuomenė.

Blogosferoje, tęsiant šią analogiją, laužų yra labai daug, tačiau jie praneša ne apie artėjantį priešą, o apie tai, kad kaimyno darže vakar matė starą. Ten pilna informacijos, bet ji yra labai žemo lygio. Aukščiausių lygių informacija nepatenka į blogosferą, nes ji turi piniginį ekvivalentą, ir kuo ji vertingesnė, tuo labiau slepiama. Tai ekonominė aksioma. Tačiau kapstytis šiame lukšte – labai įtraukianti ir net savaip smagi veikla. Kiekviena tokia sesija jus programuoja kitai. Sąmonėje formuojasi kai kas panašaus į trojietišką programą, kuri ima laužtis į tinklą kas penkias minutes, nors jums iš ten išties nieko ir nereikia, tačiau svarbiausia prisijungti. O to daryti nevertėtų, nes beprasmės informacijos rijimas trumpina gyvenimą – čia turiu galvoje ne pragyventų metų skaičių, o subjektyvų gyvenimo ilgumą. Gyvenimas juk ir yra informacijos priėmimas. Tačiau žmogaus talpumas ribotas.


Ar sekate tai, kas vyksta Jūsų puslapyje?

Ten vyksta įdomus forumas. Užeina įdomių asmenybių. Kažkokių užsirūstinusių tantrinių budistų, sentikių isterikių iš Londono. Daug pelevinų. Būtinai atsiranda koks nors piktas jaunas žmogus su vynuogių keke rankoje – ir į snukį, į snukį... Tokiais atvejais aš galvoju – na ir gerai, už tai mažiau klius jo namiškiams. Tam tikru atžvilgiu žmonėms teikiu kad ir mažą, bet vis šiokią tokią naudą.


Girdėjau, jog Borisas Grebenščikovas, su kuriuo bičiuliaujatės, sakė, kad Jūs sutarėte nesusitikinėti. Ar tai tiesa? O kaip tuomet bendraujate?

Kontroliuojamuose sapnuose. Tiesa, ten ne visada žinai, kada bendravimas vyksta iš tiesų, o kada jį pats susikuri.


„Mitų“ pristatymo metu Frankfurto knygų mugėje Jūs išvykote į Korėją. Kas Jus ten traukia?

Karma.


Jūsų meilė Rytų religijoms prasidėjo dar tuomet, kai rašėte į žurnalą „Mokslas ir religija“?

Tai ne tiek meilė kultūrai, kiek prigimčiai. Rytų kultūros geros tuo, kad jos apšviečia prigimties rėmelį, o ne lentą, kuri ją užstoja.


Visiškai neseniai pasirodė ir Jūsų rinkinys „Relics. Раннее и неизданное“ („Relics. Ankstyva ir neišleista“). Kodėl ryžotės perleisti šiuos apsakymus?

Todėl, kad didžioji jų dalis nebuvo išleista knygos pavidalu.


Sprendžiant pagal šio rinkinio pavadinimą, o ir pagal romaną „Omon Ra“ Jums miela yra „Pink Floyd“ muzika. Kokios dar muzikos klausotės?

Labiausiai aš mėgstu tylą. Joje yra visi galimi garsai. O kažkokios pirmenybės aš neteikiu niekam, tiesiog dažnai galvoje skamba viena ar kita daina. Dabar, pavyzdžiui, grupės „Net slov“ daina „Тридцать три и одна треть“ („Trisdešimt trys ir viena trečioji“): „Столько лет ни одной лодки, ни единого рыбака, лишь густая вода холодная, вода была глубока..." („Šitiek metų nei vienos valties, nei vieno žvejo, tik tamsus, šaltas vanduo, vanduo buvo gilus...“). Stebuklinga daina.


„Relics“ gerokai labiau primena tą įprastą Peleviną: haliucinogenai, budizmas – visa tai, rodos, jau seniai tapo Jūsų vizitine kortele. Matyt, rašydamas „Siaubo šalmą“ Jūs sąmoningai norėjote sugriauti šį stereotipą?

Ne, tokio tikslo aš neturėjau. O dėl haliucinogenų – tai tas pat, kas pasakyti, kad Hemingvėjaus vizitinė kortelė yra kiaušinienė su kumpiu, mat jo romanuose minimas šis patiekalas. Beje, vizitinę kortelę pats sau užsisakinėjau tik kartą, jaunystėje. Man jų padarė penkiolika vienetų, mat pasidaryti daugiau neturėjau pinigų. Ten buvo parašyta „Viktor Pelevin, išskyrų komplektas“, o žemiau – nupieštas šikšnosparnis ir parašytas Meksikos ambasados telefonas. Taigi visiškai nebūtinai haliucinogenai ir budizmas.


Šis rinkinys baigiamas esė, vienas kurių „Имена олигархов на карте родины“ („Oligarchų vardai Tėvynės žemėlapyje“) pasirašytas Vavileno Tatarskio vardu. Šis esė parašytas po romano „Generation P“. Ar tai ir buvo pirmasis legendinio polittechnologo projektas?

Tai pirmasis projektas. Taip Vavilenas atsirado šiame pasaulyje.


Kaip  apibūdintumėte šiuolaikinę Rusijos ideologijos situaciją? Aš turiu galvoje mėginimus suformuoti nacionalinę idėją. Kokiu mitu remdamasi šalies vyriausybė mėgina kurti savo politiką?

Žinote, Čechovo užrašų knygelėje yra įrašas apie sąskaitą, kurią įteikė viešbučio gyventojui. Joje buvo tokia eilutė: „blakės – 15 kapeikų“. Tokia štai mūsų socialinio-ekonominio modelio esmė, tik vietoj blakių čia „elito konsensusas“, o vietoj kapeikų – visuotinis nacionalinis ritimasis žemyn.

Kai girdžiu žodžius „nacionalinė idėja“, man rodosi, kad viešbučio administracija nori išplėsti paslaugų sąrašą. Sąskaita dabar atrodys taip: „blakės – 20 kapeikų, viešbučio idėja – 10 kapeikų“. Taigi šioje situacijoje viešbučio idėjos esmė gan stipriai priklauso nuo pačios idėjos autorystės. Jeigu ją kurs viešbučio gyventojai, jų idėja bus kova su blakėmis. O jei ją kurs blakės, jų idėja turės du aspektus. Pirmasis – oficiali ideologija, skelbianti blakių ir žmonių draugystę, o antrasis – reali politika, apsiribojanti blakių ir tarakonų bičiulyste.


Ir paskutinis – kaip Jūs vertinate nuosprendį M. Chodorkovskiui?

Negaliu pasigirti išgyvenęs stiprią emocinę reakciją, susijusią su šiuo įvykiu.


Iš www.izvestia.ru vertė Gediminas Kajėnas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-17 21:11
fontanai_fontanai
Dievinti- tai nesistengti suprasti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-17 01:35
Svetlana Ryžikova
KUrva matka!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-16 20:07
Gaspadorylazz
Dievas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą